Aktualijos Archives - Young Wave - Jauna Banga

Socialiniai narkotikai: tarp ryšio paieškų ir visuomenės veidmainystės

oliag — Tue, 19 May 2026 20:19:04 +0000

Jei alkoholis nebūtų jau giliai įsišaknijęs Vakarų kultūroje ir šiandien pasiektų Lietuvą kaip nauja psichoaktyvi medžiaga, NTAKD darbuotojai jį tuoj pat klasifikuotų kaip centrinę nervų sistemą slopinantį narkotiką ir įtrauktų į draudžiamų medžiagų sąrašą, motyvuodami didele žala organizmui, aukšta priklausomybės rizika ir grėsme visuomenei. Nepaisant to, alkoholis išlieka vienas iš populiariausių būdų svaigintis. Nepavykęs tarpukario „Sauso įstatymo“ eksperimentas parodė, kad poreikis vartoti yra itin gajus – nereguliuojamoje pogrindžio rinkoje JAV piliečiai nepaisė nei sunkesnio prieinamumo, nei teisinių pasekmių, nei padidėjusios rizikos sveikatai. Prohibicija nesustabdė vartojimo, o tik maitino organizuotą nusikalstamumą ir bergždžiai sekino teisėsaugos išteklius. Šis nevykęs eksperimentas galiausiai buvo nutrauktas, nes buvo visuotinai nepopuliarus. Be to, legali alkoholio pramonė leido JAV vyriausybei Didžiosios depresijos metu papildyti biudžetą mokesčiais.

Prohibicija buvo išbandyta ir Lietuvoje. Michailo Gorbačiovo „antialkoholinė kampanija“ nuo 1985 iki 1988 m. drastiškai apribojo alkoholio prieinamumą siekiant padidinti darbo našumą. Įstatymas buvo nutrauktas dėl milžiniškų biudžeto nuostolių, suvešėjusios pogrindžio prekybos bei masinio visuomenės pasipiktinimo.

Šiandien esame liudytojai eksperimento pavadinimu „Karas prieš narkotikus“. Nors jis trunka jau pusę šimtmečio, jo rezultatai dar labiau apgailėtini nei “Sauso įstatymo”: vartojančių asmenų stigmatizacija, suklestėję narkotikų karteliai, išsipūtę teisėsaugos biudžetai, daugiau rizikingo vartojimo. Deja, modernioji prohibicija tęsiasi, nes jos auka yra rečiau vartojamos medžiagos, kurias renkasi kur kas mažesnė visuomenės dalis. Tokius asmenis lengva nurašyti kaip „marginalus“ ir nesiskaityti su jų žmogaus teisėmis, ypač kai alkoholį gurkšnojanti dauguma jaučiasi turinti moralinį pranašumą prieš „tikrus narkomanus“.

Vakaruose svaiginimasis etanoliu šiuo metu laikomas socialiai priimtinu. To priežastys – kultūrinės ir istorinės. Anot filosofijos profesoriaus Edward Slingerland, nuo neatmenamų laikų alkoholio socialinė funkcija buvo skatinti tarpusavio pasitikėjimą. Jis tarsi chemiškai nuginkluoja smegenis ir atneša abipusį pažeidžiamumą – esą, taip žmonija sukūrė būdą išsklaidyti įtarimus ir atvėrė kelią masiniam bendradarbiavimui.

Nepaisant įvairių rizikų, alkoholis iš tiesų atlieka svarbią socialinę funkciją. Esame socialiniai primatai ir trokštame tikro, betarpiško ryšio. Mes norime būti pamatyti, ir kartu norime matyti kitų tikrumą ir nuoširdumą. Tačiau labai žmogiška yra bijoti vertinimo, todėl dažnai nedrįstame atsiverti, kartais jaučiamės nepakankami ar socialiai nerangūs. Norime užmegzti betarpišką ryšį, bet dėl įvairių priežasčių pokalbiai lieka „saugūs“, o emocijos užslopintos. Toks paviršutiniškas kontaktas mūsų nepasotina.

Alkoholis padeda apeiti šiuos psichologinius barjerus veikdamas įvairias smegenų sritis. Mažas jo kiekis slopina prefrontalinę žievę, kuri atsakinga už savikontrolę – tai nutildo vidinį kritiką, mažina nerimą, atpalaiduoja, skatina bendravimą. Kai sumažėja migdolinio kūno reaktyvumas, nebelieka socialinio pavojaus jausmo, kitaip sakant, drovumo. Tampa lengviau emociškai suartėti. Smegenų atlygio sistemos stimuliavimas išskiria dopaminą – bendravimas tampa malonesnis, lengva euforija padeda mėgautis kitų kompanija.

Kultūrinis kontekstas

Svarbu suprasti, kad alkoholio kaip „socialinio lubrikanto“ statusas yra unikalus Vakarams. Kitose kultūrose šią funkciją atlieka kitos medžiagos. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų gentyse tam istoriškai naudojamas tabako rūkymas: taip rodoma pagarba, pasiekiami susitarimai, įtvirtinama taika. Tabako dūmai lydi ir pagalbos prašymą, ir įsipareigojimą padėti.

Tuo tarpu Pietų Amerikoje įprasta kramtyti kokainmedžio lapus – lengvai stimuliuojantis poveikis padeda užmegzti ryšį. Dalinimasis kokos lapais yra pagarbos ir draugiškumo ženklas. Tradiciniame Andų gyvenime koka naudojama bendruomenių susibūrimuose, ji lydi ir sandorius, ir santuokas.

Dar kitokie socialiniai lubrikantai priimtini kai kuriose arabų šalyse, kur žmonės renkasi į popietinius kato seansus. Jų metu lėtai kramtomi švieži khat augalo lapai, turintys natūralių katinonų (stimuliantų). Lengva euforija atpalaiduoja, o padidėjęs budrumas skatina bendravimą. Kato seansai dažnai rengiami draugų grupėse, verslo susitikimuose ir bendruomenės susibūrimuose – čia žmonės aptaria politiką ar verslą, pasakoja istorijas ir stiprina santykius. Lietuvoje khat augalas yra uždraustas, tuo tarpu Somalyje draudžiamas alkoholis, bet legalu vartoti khat. Kas pasakys, kieno „tiesa“? Vartojimo kultūra, o ne teisinis statusas, lemia psichoaktyvių medžiagų riziką.

Kultūrinius vartojimo skirtumus galime stebėti ne vien kirsdami valstybių sienas. Kai kurios medžiagos įsitvirtino tam tikrose subkultūrose. Bene geriausias to pavyzdys – MDMA – vis dar dominuoja reivo ir naktinių klubų pasaulyje. Ir nenuostabu, kodėl. Taip vadinamas „ekstazis“ sukelia visą socialiai orientuoto poveikio spektrą: atsipalaidavimą, padidėjusią empatiją, šilumą kūne, pakilią nuotaiką, lengvą stimuliaciją, psichologinį atvirumą, sumažėjusį nerimą, euforiją. MDMA unikalus tuo, kad labiausiai veikia smegenų serotonino sistemą, o dopamino ir noradrenalino – kur kas silpniau. Žmonės patiria stiprų bendrumo jausmą, noriai apsikabina, nebejaučia atstūmimo baimės, lengvai užmezga emocinius saitus, palaiko gilius pokalbius.

Nepamirškime ir pačios populiariausios psichoaktyvios medžiagos – kofeino. Jį reguliariai vartoja dauguma pasaulio žmonių, tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Susitikimas prie kavos, arbatos ar matcha puodelio yra daugeliui įprastas ritualas. Šis legalus stimuliantas blokuoja adenozino receptorius, taip pat skatina dopamino ir noradrenalino išsiskyrimą – visa tai gerina nuotaiką, didina budrumą, padeda palaikyti sklandų pokalbį.

Dozė turi du galus

Kaip rašė toksikologijos tėvas Paracelsas, tik dozė lemia, kas yra nuodas, o kas – ne. Nepriklausomai nuo narkotikų teisinio statuso, kartu su doze didėja ir žala. Pavyzdžiui, didelis kiekis depresantų, tokių kaip alkoholis ir GHB, gali sukelti vėmimą, apsinuodijimą, sąmonės praradimą. Tuo tarpu didelis kiekis stimuliantų, tokių kaip MDMA, katinonai ir kokainas, gali sukelti perkaitimą, spazmus, traukulius. Kofeino perdozavimas gali reikštis tachikardija, traukuliais, galvos ir pilvo skausmais. Ir žinoma, visos medžiagos turi mirtiną dozę.

Tačiau socialiniame kontekste dozavimas turi dar vieną, retai aptariamą aspektą – nuo medžiagos kiekio priklauso, kokia bus žmogiškojo kontakto kokybė.

Pavyzdžiui, alkoholio poveikis didesnėmis dozėmis tampa antisocialus: emocijos prislopsta arba kinta nenuspėjamai, mažėja jautrumas prisilietimams, gali kilti mieguistumas arba agresyvumas. Sumažėjus budrumui, asmuo gali netyčia sužaloti save arba kitus. Padidėjęs impulsyvumas kartais veda prie smurtavimo. Kitaip sakant, kai alkoholis vartojamas gausiai, jis nebeatlieka socialinės funkcijos. Mėgautis kitų kompanija įmanoma tik esant lengvam apsvaigimui. Be to, didinant dozę, didėja ir alkoholio žala: didesnis kiekis etanolio molekulių skyla į toksišką acetaldehidą, blokuoja vitamino B1 absorbciją. Visa tai ne tik blogina savijautą kitą dieną, bet gali sukelti ir kepenų ligas, virškinimo trakto uždegimą, smegenų pažeidimus.

Jaunimas po truputį atsisako alkoholio (Z karta geria kur kas mažiau nei ankstesnės kartos), bet tuo pačiu eksperimentuoja su įvairiomis naujomis psichoaktyviomis medžiagomis. Viena iš jų – sintetiniai katinonai: „kristė“, „miau miau“, mefedronas. Kadangi tai koncentruota katinonų forma, lengva jų suvartoti per daug – kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, kramtant khat augalo lapus. Negana to, sintetiniai katinonai yra chemiškai modifikuoti, kad pasiektų stipresnį piką per trumpesnį laiką, ir stimuliuotų daugiau receptorių nei natūralūs katinonai. Tokia intensyvi stimuliacija jau nebėra panaši į atsipalaidavimą ir padidėjusį budrumą, kokiu mėgaujasi arabai kato seansuose. Didėjant suvartotos medžiagos kiekiui, jos socialinė vertė mažėja.

Panašiai yra su kokainu. Kai jis uostomas miltelių pavidalu, tipiškai suvartojamas daug didesnis kiekis nei kramtant kokos lapus. Didelis kiekis kokaino dažniau sukelia aroganciją, agresiją, impulsyvumą – tai labai toli nuo pagarbos ir draugiškumo atmosferos, kuri lydi kokos lapų kramtymą Andų bendruomenių susibūrimuose. Nors mažas kiekis stimuliantų gali skatinti socialumą, didesnis kiekis turi tendenciją perkelti dėmesį nuo kitų į save – kiti žmonės tampa mažiau įdomūs nei medžiagos poveikis.

MDMA veikia kaip socialinis stimuliantas tik mažomis ir vidutinėmis dozėmis. Didesni kiekiai keičia patirties kokybę – spazmuoja žandikaulis, darosi sunku kalbėti ir išlaikyti dėmesį, pradeda erzinti šviesa ir garsai, gali kilti nerimas. Kai aplinkos stimuliacija atrodo per stipri, instinktyviai norisi atsitraukti nuo žmonių į privačią erdvę. Nors MDMA vadinamas „meilės narkotiku“, prie didelės dozės žmonės mažiau domisi kitų jausmais ir labiau linkę nukreipti tą meilę į vidų.

Kofeinas dažnai laikomas „saugiu“ ir „lengvu“ stimuliantu, bet taip yra todėl, kad esam įpratę jį vartoti mažais kiekiais. Dozei kylant, atsiranda dirglumas, nerimas, vėliau netgi panika – toks poveikis nepageidaujamas socialiniame kontekste. Jei iš kofeino vartojimo kultūros pašalintume kavos ar arbatos gėrimo ritualą, o vietoj jo tiesiog šautume kelias koncentruoto kofeino tabletes (kurių, beje, galima įsigyti vaistinėse), kofeino vartojimas būtų siejamas su rizikingu elgesiu, o ne su jaukiu pasibuvimu draugų kompanijoje.

Reziumuojant

Svarbu paminėti, kad visi čia aptarti socialiniai lubrikantai – tiek legalūs, tiek nelegalūs – veikia smegenų atlygio sistemą, o tai formuoja įprotį. Tad tie, kurie vartoja reguliariai, turėtų būti itin atsargūs, nes dėl dažno vartojimo vystosi priklausomybė.

Socialiniai narkotikai visada turės vaidmenį visuomenėje, kurioje dauguma ieško žmogiško ryšio. Jokia medžiaga nėra moraliai pranašesnė už kitas. Didelei daliai žmonių arba alkoholis, arba kiti socialiniai lubrikantai yra nepakeičiamas įrankis, padedantis užmegzti ryšį, mažinti trintį ir apeiti psichologinius trukdžius.

Ilgalaikių vartojimo pasekmių riziką galime sumažinti, jei būsime išrankesni, spręsdami, kokiose situacijose vartoti, o kokiose apsieiti be medžiagų. O jei rinksimės vartoti mažesnėmis dozėmis, socialinis kontaktas bus šiltesnis ir naudingesnis.

The post Socialiniai narkotikai: tarp ryšio paieškų ir visuomenės veidmainystės appeared first on Young Wave - Jauna Banga.

Reakcija į Skirmanto Malinausko epizodą: Problema ne psichedelikai, o naratyvas

oliag — Thu, 20 Nov 2025 21:11:15 +0000

Lapkričio 16 d. pasirodęs Skirmanto Malinausko ir Arno Gutausko epizodas „Arbatėlė, varlių gleivės, grybukai išgydys vėžį ir pritrauks pinigų… arba mirsit“ natūraliai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Tema jautri ir ypač aktuali, o abu kūrėjai pagrįstai atkreipia dėmesį į rizikingą, nereguliuojamą „šamanų“ veiklą Lietuvoje. Gerbiame jų pastangas viešinti manipuliacijas bei neketiname teisinti epizode minimų veikėjų. Nereguliuojama psichoaktyviųjų medžiagų juodoji rinka yra reali problema, ir šiuo klausimu su Malinausku visiškai sutinkame.

Tačiau iš kai kurių temų pateikimo sudaromas toks įspūdis, jog problema slypi pačiose psichoaktyviosiose medžiagose. Būtent šis retorinis pasirinkimas yra klaidinantis ir gali prisidėti prie visuomenėje gajaus, tačiau atgyvenusio „karo prieš narkotikus“ naratyvo.

Pasenę naratyvai

Daugeliui žiūrovų „narkotikai“ tampa sinonimu priklausomybei, todėl labai skirtingos medžiagos apibūdinamos taip, tarsi būtų vienodai pavojingos. Tai neatitinka dabartinių mokslinių žinių. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad klasikiniai psichedelikai pasižymi kitokiu veikimo mechanizmu nei priklausomybę sukeliantys stimuliantai ar opioidai, o ypač fizinės priklausomybės rizika psichedelikams nebūdinga. Kai kurie psichedelikai yra netgi naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant priklausomybes nuo alkoholio, tabako ar net heroino (1,2,3). Tyrimai rodo, kad daugelis psichedelikų nesukelia abstinencijos, o jų terapinis poveikis gali trukti kelias savaites ar mėnesius net po vienos patirties.

Epizode taip pat teigiama, kad nėra duomenų apie Amazonės augalų terapinį potencialą: „nauda yra iš piršto laužta. Taip, tai yra kažkieno tradicija, bet gerų geriausiai tai gali pasiekti emocinį sukrėtimą arba, kaip jie sako, emocijų perkrovimą“. Tai nėra tikslu. Ajahuaska Vakarų mokslinėje literatūroje minima jau nuo XIX amžiaus (4), o per pastaruosius dešimtmečius atlikta dešimtys rimtų klinikinių tyrimų, įskaitant placebu kontroliuojamus. Šiandien turime aiškių duomenų, kad net viena ajahuaskos dozė gali reikšmingai sumažinti depresijos ar nerimo simptomus. Kai kurie tyrimai rodo iki 78 % depresijos simptomų sumažėjimą ir iki 70 % nerimo simptomų sumažėjimą (5). To negalima paaiškinti vien placebo efektu. Todėl kyla klausimas, kodėl visa ši literatūra epizode buvo visiškai ignoruota, o selektyviai pasirinkti kraštutiniai atvejai?

Taip pat psichedelikų poveikis epizode apibūdinamas gana karikatūriškai, kartojant pasenusias XX a. 8-ojo deš. klišes iš „anti-drug“ propagandos. Pavyzdžiui, magiškųjų grybų efektas apibūdinamas kaip vien jutiminės haliucinacijos: „Žmonės, jų suvartoję, dažnai sako girdėję spalvas, matę iškreiptą vaizdą ir taip toliau, bet tu dėl to stebuklingai neišmoksi naujos informacijos…“. Arnas vartojimą prilygina alkoholizmui, pridurdamas: „smegenis veikiančių medžiagų vartojimą vadinti mokykla, savęs pažinimu ir energijos atstatymu yra tiesiog pasiteisinimas jas vartoti“. Arnas pamiršta, kad dauguma žmonių kasdien vartoja „smegenis veikiančias medžiagas“ įvairiais tikslais: kofeiną budrumui ir energijai, vaistažoles nerimo mažinimui ir pan. O savęs pažinimas bei egzistencinių problemų sprendimas, naudojant įvairius haliucinogenus ir entaktogenus, yra ne tik įmanomas – tuo grindžiama psichedelinė terapija (6). Ir tai nėra pogrindis: tokias paslaugas įteisina vis daugiau šalių, o jų veiksmingumą patvirtina mokslas (7).

Tai nereiškia, kad ajahuaska ir kitos medžiagos savaime yra saugios ar tinkamos vartoti nekontroliuojamoje aplinkoje. Tačiau svarbu atskirti du dalykus: psichedelikus kaip medžiagas ir nereguliuojamą, neatsakingą rinką, kurioje jie naudojami. Būtent pavojinga rinka, o ne pačios medžiagos, sukelia didžiąją dalį epizode aptariamų problemų. Šiuo klausimu sutinkame su Malinausku: komerciniai „šamanai“, žadantys išgydyti onkologines ligas ar naudojantys nekontroliuojamas dozes, kelia realią riziką žmonių sveikatai. Epizode pateikti konkretūs pavyzdžiai – mirties atvejai, smurtas, pavojingas turizmas į Pietų Ameriką – yra labai rimti ir tikri.

Tačiau šios problemos kyla būtent dėl to, kad rinką užpildo ne kvalifikuoti specialistai, o žmonės be medicininių žinių, kurie neteisingai interpretuoja tradicines praktikas ir manipuliuoja pažeidžiamais žmonėmis. Kai psichedelikų vartojimas vyksta visiškai šešėlyje, be švietimo, be rizikų mažinimo kultūros, be aiškių standartų, natūraliai daugėja traumų ir žalos. Todėl svarbiausia žinutė, kurią norime išryškinti, yra tokia: problema nėra medžiagos. Problema yra juodoji rinka ir neatsakingas naratyvas.

Kambo nėra tas pats, kas ajahuaska

Galiausiai, epizode kalbama apie Amazonės regione paplitusį kambo. Tai beždžionvarlės Phyllomedusa bicolor odos sekretas, vartojamas genčių „apsivalymo“ ritualuose. Kambo išties turi ilgą etnografinę istoriją tarp Katukina ir kitų genčių, o jo naudojimas dokumentuotas jau XX a. viduryje (8, 9).

Varlės sekrete esantys bioaktyvūs peptidai – ceruletidas, dermaseptinai ir kiti – yra moksliškai identifikuoti. Ceruletidas pasižymi stipriu farmakologiniu poveikiu virškinimo sistemai, o dermaseptinai laboratorinėse sąlygose demonstruoja antimikrobinį aktyvumą. Tačiau šie biologiniai efektai nereiškia, kad kambo yra saugi priemonė.

Augant „alternatyvios medicinos“ rinkai, internete atsirado įmonių, siūlančių kambo kaip priemonę Alzheimerio, Parkinsono ligoms, hepatitui, diabetui gydyti ar insulto prevencijai, nors tam nėra klinikinių įrodymų. Šis reiškinys – mokslo terminų ir preliminarių laboratorinių rezultatų pavertimas komercinėmis „gydymo pažadų“ antraštėmis – būdingas daugeliui internetinių sveikatingumo produktų.

Vis dėlto, su epizodo dalyviais sutinkame dėl pagrindinės žinutės: kambo procedūros gali būti pavojingos. Perdozavimas vandeniu (hiponatremija), širdies ritmo sutrikimai, stiprūs virškinimo sistemos simptomai ir sunkios nervų sistemos reakcijos yra dokumentuoti medicininėje literatūroje. Yra ir keli patvirtinti mirties atvejai (10). Dėl šių rizikų Brazilijos sveikatos agentūra ANVISA 2016 m. uždraudė kambo reklamuoti ir pardavinėti komerciniais tikslais.

Svarbu aiškiai pasakyti, kad kambo nėra tas pats, kas ajahuaska ar psilocibino turintys grybai. Tai skirtingos medžiagos, turinčios skirtingą veikimo mechanizmą, tradicinį kontekstą ir rizikos profilį. Jas suplakus į vieną kategoriją prarandamas mokslinis ir kultūrinis kontekstas bei sudaromas klaidingas įspūdis, kad visos jos yra vienodai pavojingos ar turi panašų poveikį. Tokia painiava gali paskatinti netikslius įsitikinimus – pavyzdžiui, kad psichedelikai turi opioidinį poveikį, kad ajahuaska savaime kelia mirties riziką, ar kad kambo vartojamas apsvaigimui.

Švietimas, o ne gąsdinimas

Norint iš tikrųjų mažinti rizikas ir padėti žmonėms priimti informuotus sprendimus, būtina analizuoti kiekvieną medžiagą atskirai, remiantis mokslu, tikrais duomenimis ir kultūriniu kontekstu. Tikslumas, o ne bendro pobūdžio baimė, yra tai, kas iš tiesų prisideda prie visuomenės saugumo.

Šiandien turime galimybę kalbėti apie šias temas brandžiai ir atsakingai. Visi suprantame, kad žmonės vartoja ir vartos psichoaktyviasias medžiagas – tai yra realybė. Todėl klausimas nėra „už“ ar „prieš“. Klauskime, kaip sumažinti rizikas, kaip užtikrinti švietimą, kaip skatinti saugias praktikas. Demonizacija ir gąsdinimas niekada nebuvo veiksminga prevencijos priemonė. Ji tik dar labiau stumia žmones į šešėlį.

Dėkojame Malinauskui ir Gutauskui, kad atkreipė dėmesį į pavojingas ir manipuliatyvias praktikas. Tai – svarbus darbas. Tačiau kartu kviečiame praplėsti diskusiją ir pažvelgti į problemą plačiau – įtraukti mokslą, kontekstą, istoriją ir rizikų mažinimo principus. Tik taip galime kurti saugesnę ir labiau informuotą visuomenę, kurioje žmonės nėra paliekami vieni su juodąja rinka.

Šaltiniai:

The post Reakcija į Skirmanto Malinausko epizodą: Problema ne psichedelikai, o naratyvas appeared first on Young Wave - Jauna Banga.

Magiškųjų grybų diena: naujausi tyrimai ir edukacijos reikšmė

oliag — Sat, 20 Sep 2025 18:19:39 +0000

2015 m. Nicholas Reville paskelbė „magiškųjų grybų“ dieną ir įkūrė 920 Coalition, siekdamas, kad būtų panaši šventė kaip 4/20, skirta kanapėms ir 4/19, dedikuota LSD.

Kol Lietuva trypia vietoje narstydama vis tuos pačius teisinius klausimus, pasaulis juda toliau. Įvairiose šalyse susidomėjimas psichedelikų savybėmis neišblėsęs mokslininkų tarpe. Atliekami tyrimai, kokį potencialą turi psilocibinas skirtingų ligų gydyme. Kviečiame paminėti 9/20 susipažįstant su „magiškaisiais grybais“ ir mokslo naujienomis.

Ar grybai saugūs?

Turbūt girdėjote, kad „magiškieji grybai“ yra laikomi saugiausia psichoaktyviąja medžiaga. Žmonės juos vartoja tūkstančius metų dvasiniais, terapiniais, rekreaciniais tikslais. 2017 m. atliktame „Global Drug Survey“ mažiausia dalis respondentų atsakė, kad jiems reikėjo sveikatos specialistų pagalbos po psilocibino „tripo“. 2010 m. atlikti Nyderlandų ir Jungtinės karalystės tyrimai įvertino, kad psilocibino grybai yra mažiausiai žalingi palyginus su rekreaciniais narkotikais, be to, nebuvo nustatyta atvejų, kad jie sukeltų organų pažeidimus ar kitokią žalą organizmui, pavyzdžiui, kvėpavimo takų sutrikimus ar širdies smūgius. Be to, jie turi labai žemą priklausomybės riziką.

Tuo pačiu, ekspertai primena, kad kiekviena medžiaga turi savo potencialių pavojų, dėl ko svarbu aklai nepasikliauti trendu, kurį sukėlė pastarąjį dešimtmetį iškilęs „psichedelikų renesansas“. Dažniausiai neigiamas poveikis pasireiškia būtent rekreacinio vartojimo ribose, kai vartojantis asmuo nėra stebimas mokslininkų, sveikatos apsaugos specialistų ar „tripsitterių“. Taigi, kokia galima žala vartojant grybus?

Pavojingas elgesys

Ko gero, daugiausia nelaimingų atsitikimų vartojant grybus kyla dėl neatsakingo elgesio – vairavimo apsvaigus, blaškymosi keliuose, kurie turi didžiulę tikimybę tragiškoms pasekmėms tiek vartojančiam, tiek aplinkiniams. Vis dėlto, psilocibinas yra stipri haliuciogeninė medžiaga, kuri iškraipo aplinkos, laiko suvokimą, dėl ko nuolat pabrėžiamas „set and setting“ – saugi aplinka ir emocinė būsena. Kad ir koks būtų „tripo“ tikslas, kiekvieno psichonauto atsakomybė yra įsivertinti savo galimybes prieš pradedant kelionę.

Fizinis poveikis

„Magiškieji grybai“ gali pakelti spaudimą, todėl svarbu įsivertinti savo fizinę būseną, ypač, jeigu žmogus turi aukšto kraujospūdžio ar širdies permušimų istoriją.

Taip pat, dažnai jaučiamas pykinimas, rečiau – mieguistumas, galvos skausmas, drebulys. Dažniausiai, šie efektai praeina savaime.

Psichinės sveikatos sutrikimai

Psichedelikų sukeltos kelionės gali būti labai intensyvios, paliekančios žymę žmogaus psichikoje gerokai po medžiagos poveikio baigties. Tai gali sukelti izoliacijos, nerimo, depresijos, depersonalizacijos požymius, dėl ko yra labai svarbus integracijos etapas po kelionės. Rekomenduojama turėti patikimą žmogų ir/ar sveikatos specialistą, su kuriuo galima būtų turėti atvirus pokalbius, „suvirškinti“ patirtį.

Svarbu paminėti, kad „magiškųjų grybų“ vartojimas kartu su tam tikrais psichotropiniais vaistais gali sukelti serotonino sindromą. Be to, sergant šizofrenija, turint šizofrenijos ir kitų panašių sutrikimų istoriją šeimoje, psichedelikus vartoti yra nerekomenduojama, kadangi kyla didelė rizika suaktyvinti ligą.

Dažnai minimas haliucinogenų sukeltas nuolatinis suvokimo sutrikimas (HPPD). HPPD yra neurologinė būklė, kai po psichodelikų vartojimo žmogus patiria užsitęsusius regos pokyčius (regimasis „sniegas“, povaizdžiai, aureolės, šviesos iškraipymai, plūduriuojančių objektų matymas). Dažnai lydi nerimas, panikos priepuoliai ar derealizacija. HPPD kartais trunka mėnesius ar metus. Nors šis sutrikimas dažnai naudojamas kaip gąsdinimo priemonė, neva, kartą suvalgęs grybų, žmogus likusį gyvenimą spontaniškai matys haliucinacijas būdamas blaivas, HPPD yra labai retas ir nuo jo įmanoma pasveikti taikant tinkamą paramą bei gydymo strategiją.

Kalbant apie psichedelikus, neišvengiamai iškyla blogos kelionės, geriau žinomos, kaip „bad trip“ problema. „Tripo“ metu gali sukilti stipri baimė, panika, paranoja. Šie neigiami išgyvenimai gali paveikti žmogaus elgesį, padaryti jį neprognozuojamu, ypač, jeigu „keliautojas“ nepriima šios būsenos, dar labiau į ją susitelkia, taip padarydamas sau meškos paslaugą. Blogą savijautą galima sumažinti ją priimant, mėginant ramiai nukreipti mintis kitur, atsigulant ir įsijungiant ramią muziką, geriausia – šalia turėti patikimą žmogų, „sitterį“, kuris padėtų išlaviruoti šią būseną. Nors tai yra labai nemaloni patirtis, kai kuriuos žmones visam gyvenimui atgrasanti nuo „tripinimo“, integruotos neigiamos patirtys gali turėti ir naudingas bei prasmingas pamokas, tačiau apie tai – kitą kartą.

Mokslo naujienos

Kalbant apie tyrimus, kiekvienus metus „grybai“ pritraukia mokslininkų ėmesį visame pasaulyje, ypač tiriant medžiagos potencialą gydant psichinius, neurologinius sutrikimus. Taigi, kokios tos mokslo naujienos?

Depresijos gydymas

Daugiausia dėmesio depresijos gydymo „magiškaisiais grybais“ srityje sulaukė Compass Pathways tyrimas, kuris parodė reikšmingą gydymui atsparios depresijos simptomų sumažėjimą. Tyrimo 2-b fazė atskleidė, kad viena didelė psilocibino dozė (25 mg) kartu su psichologiniu palaikymu reikšmingai sumažino simptomus palyginus su mažesnėmis dozėmis ar placebu. Šiuo metu vykdoma trečiosios fazės analizė, kuri gali atverti kelią psilocibino terapijai kaip oficialiai patvirtintam gydymo metodui ateityje.

Johns Hopkins universitete atlikti tyrimai rodo panašius rezultatus: net vienkartinė dozė pacientams, sergantiems sunkia depresija, sukėlė greitą ir ilgalaikį simptomų sumažėjimą, o dalis žmonių išliko remisijoje net kelis metus.

Tuo tarpu Usona Institute pradėtas trečios fazės tyrimas, kuriuo siekiama įvertinti psilocibino efektyvumą gydant sunkią depresiją. JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) įvardijo šio tyrimo svarbą, pabrėždama potencialą sunkios depresijos gydyme.

2021 m. Imperial College London komanda baigė antrąją tyrimo fazę, kuriame lygino psilocibino terapijos ir klasikinių antidepresantų – escitalopramo – poveikį. Ši tyrimo fazė atskleidė, kad psichedelikų terapija turi lygiavertį, jei ne didesnį, potencialą depresijos gydyme.

Priklausomybės

2022 m. paskelbtas NYU Langone Health tyrimas, kuriame buvo tiriamas priklausomybės nuo alkoholio gydymas derinant psilocibiną bei psichoterapiją.

Per aštuonis mėnesius nuo gydymo pradžios, asmenys, kuriems buvo skiriamas psilocibinas, 83 % sumažino stiprų alkoholio vartojimą, palyginus su vartojimo dažniu prieš tyrimą. Taip pat įdomu, kad praėjus 8 mėnesiams po pirmosios dozės, beveik pusė (48 %) psilocibino gavusių asmenų visiškai nustojo gerti, palyginus su 24 % placebo grupės dalyvių.

2016 m. John Hopkins ir kt. paskelbė pilotinį tyrimą siekiant įvertinti, ar psilocibinas turi potencialą gydant nuo priklausomybės tabakui. Pastebėta, kad po 30 mėnesių nuo gydymo 60 % dalyvių visiškai metė rūkyti. Šiuo metu renkami tiriamieji didesnio mąsto tyrimui.

Parkinsono liga, anoreksija, neuroplastiškumas ir kt.

2023 m. paskelbtos pirmosios fazės tyrimo išvados nagrinėjant anoreksijos gydymo potencialą. Kol kas tik įvertinta, kad psilocibinas yra pakankamai saugus pacientėms (buvo tiriamos tik moterys), kad galima būtų šį tyrimą tęsti vėlesnėse fazėse.

Pilotinis tyrimas San Franciske nagrinėjo psilocibino poveikį Parkinsono liga sergantiems pacientams. Pirminiai duomenys rodo pagerėjusią nuotaiką ir net motorikos funkcijų sustiprėjimą. Vis dėlto, tyrime kvescionuojama hipotezė, ar dalis motorinių pokyčių gali būti antrinio pobūdžio (geresnė nuotaika sukėlė didesnį aktyvumą, o jis – geresnę motoriką), ar visgi pagerėjimą lėmė tiesioginė neurobiologinė įtaka.

2025 m. atliktame tyrime mokslininkai atrado, kad psilocibinas turi anti-senėjimo savybių, lėtinančių ląstelių senėjimą, kas galėtų pagerinti gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje. Svarbu pažymėti, kad šis pilotinis tyrimas kol kas atliktas su pelėmis, o ne žmonėmis.

Be to, nagrinėjama psichedelikų įtaka smegenų neuroplastiškumui. Tyrimai rodo greitą ir dažnai ilgalaikį funkcinių ryšių ir plastinių pokyčių efektą po psilocibino terapijos. Psichedelikų įtaka neuroplastiškumui laikoma viena iš galimų prielaidų, kodėl psilocibino terapijos poveikis būna ilgalaikis.

Neveltui „magiški“

Lietuvoje 9/20 nėra populiari, tačiau kitose šalyse ši diena tampa proga ne tik pasidžiaugti grybų kultūra, bet ir priminti apie sparčiai besikeičiantį mokslo pasaulį. Nors nemažai išvardintų tyrimų nėra galutinėse fazėse, įdomu pastebėti, kokį potencialą turi „magiškieji grybai“ ir smalsu pamatyti tolimesnius tyrimus ateityje. Žinoma, psilocibinas nėra „magiškoji piliulė“ – tyrimai atliekami kontroliuojamoje aplinkoje, dažnai kartu su psichedelikais dalyviai gauna psichologinę paramą, psichoterapinį gydymą.

Kalbant apie psichoaktyviąsias medžiagas, svarbu kalbėti apie pagrįstą informaciją, o ne kliautis gandais, kurie dažnai turi stiprų stigmos poskonį. Mokslas rodo, kad psilocibino saugumas pirmiausia priklauso nuo konteksto, t.y. tinkamos priežiūros, aplinkos, pasiruošimo, integracijos, paramos.

Galiausiai, grybų tema neišvengiamai veda prie teisinės sistemos klausimų. Dalis šalių jau žengia pirmuosius žingsnius legalizuodamos ribotą terapinį naudojimą, kitos vis dar laikosi griežtų draudimų. Lietuvoje psichedelikų klausimas sulaukia ženkliai mažiau diskusijų nei kanapės, tačiau turime progą mokytis iš kitų šalių patirčių, stebėti tyrimų raidą ir kalbėtis, kokia politika geriausiai tarnautų visuomenės sveikatai, o ne baustų piliečius.

Su Magiškųjų grybų diena!

Šaltiniai

CNBC. Magic mushrooms are the safest recreational drug, study says [Internet]. 2017 May 24 [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://www.cnbc.com/2017/05/24/magic-mushrooms-are-the-safest-recreational-drug-study-says.html
Psychedelic Tips. Are magic mushrooms safe? [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://psychedelictips.com/are-magic-mushrooms-safe/
ScienceAlert. Researchers rank recreational drugs based on how dangerous they are [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://www.sciencealert.com/researchers-rank-recreational-drugs-based-on-how-dangerous-they-are
Nutt DJ, King LA, Phillips LD. Drug harms in the UK: a multicriteria decision analysis. Lancet. 2010 Nov;376(9752):1558-65. Available from: https://www.researchgate.net/publication/47635105_Nutt_DJ_King_LA_Phillips_LD_Drug_harms_in_the_UK_a_multicriteria_decision_analysis_Lancet_376_1558-1565
Rehm J, Shield KD, Gmel G, Rehm MX, Frick U. Ranking the harm of alcohol, tobacco and illicit drugs. Eur Addict Res. 2010;16(4):202-7. Available from: https://karger.com/ear/article-abstract/16/4/202/119853/Ranking-the-Harm-of-Alcohol-Tobacco-and-Illicit
Vox. Alcohol is more dangerous than marijuana. Here’s why. [Internet]. 2015 Feb 24 [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://www.vox.com/2015/2/24/8094759/alcohol-marijuana
National Institute on Drug Abuse. Psilocybin (magic mushrooms) [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://nida.nih.gov/research-topics/psilocybin-magic-mushrooms#is-psilocybin-safe
Carbonaro TM, Bradstreet MP, Barrett FS, MacLean KA, Jesse R, Johnson MW, et al. Survey study of challenging experiences after ingesting psilocybin mushrooms: Acute and enduring positive and negative consequences. J Psychopharmacol. 2016 Dec;30(12):1268-78. doi:10.1177/0269881116662634. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/29956917/
Barrett FS, Doss MK, Sepeda ND, Pekar JJ, Griffiths RR. Emotions and brain function are altered up to one month after a single high dose of psilocybin. Sci Rep. 2020 Feb;10:2214. Available from: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC7034876/
Andersen KA, Carhart-Harris R, Nutt DJ, Erritzoe DE. Therapeutic effects of classic serotonergic psychedelics: A systematic review of modern-era clinical studies. Acta Psychiatr Scand. 2022 Sep;146(3):268-82. Available from: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC9353971/
Psychedelic Society UK. Risk & harm reduction: Psilocybin [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://psychedelicsociety.org.uk/risk-harm-reduction/psilocybin
Boca Recovery Center. Shrooms (Psilocybin) side effects [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://bocarecoverycenter.com/hallucinogens/shrooms/side-effects/
Leafly. Can psychedelic mushrooms trigger psychosis? [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://www.leafly.com/news/health/can-psychedelic-mushrooms-trigger-psychosis
Investing News. Compass Pathways announces publication of results from COMP004 study on COMP360 psilocybin for treatment-resistant depression [Internet]. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://investingnews.com/compass-pathways-announces-publication-of-results-from-comp004-study-on-comp360-psilocybin-for-treatment-resistant-depression/
Johnson MW, Garcia-Romeu A, Griffiths RR. Long-term follow-up of psilocybin-facilitated smoking cessation. Am J Drug Alcohol Abuse. 2023;49(4):449-60. Available from: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC12226623/
Johns Hopkins Medicine. Psilocybin treatment for major depression effective for up to a year for most patients [Internet]. 2022 Feb 15 [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://www.hopkinsmedicine.org/news/newsroom/news-releases/2022/02/psilocybin-treatment-for-major-depression-effective-for-up-to-a-year-for-most-patients-study-shows
Goodwin GM, Aaronson ST, Andrade C, DeBattista C, George MS, Kinrys G, et al. Single-dose psilocybin for a treatment-resistant episode of major depression. eClinicalMedicine. 2024;72:102182. Available from: https://www.thelancet.com/journals/eclinm/article/PIIS2589-5370(24)00378-X/fulltext
Davis AK, Barrett FS, May DG, Cosimano MP, Sepeda ND, Johnson MW, et al. Effects of psilocybin-assisted therapy on major depressive disorder: A randomized clinical trial. JAMA Psychiatry. 2021;78(5):481-9. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/37488291/
Schenberg EE. Psychedelic-assisted psychotherapy: A paradigm shift in psychiatric research and development. Front Pharmacol. 2022;13:923953. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/36001306/
Ross S, Bossis A, Guss J, Agin-Liebes G, Malone T, Cohen B, et al. Rapid and sustained symptom reduction following psilocybin treatment for anxiety and depression in patients with life-threatening cancer: a randomized controlled trial. J Psychopharmacol. 2016 Dec;30(12):1165-80. Available from: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC5641975
CenterWatch. 5-HT2A agonist psilocybin in the treatment of tobacco use disorder [Internet]. Clinical trial listing NCT05452772. [cited 2025 Sep 20]. Available from: https://www.centerwatch.com/clinical-trials/listings/NCT05452772/5-ht2a-agonist-psilocybin-in-the-treatment-of-tobacco-use-disorder
Baek S, Lee S, Kim J, Choi J. Psilocybin-assisted therapy: A computational psychiatry perspective. arXiv [Preprint]. 2024 Nov 27. Available from: https://arxiv.org/abs/2411.19840
Moreno JL, Holloway T, Albizu L, Sealfon SC, González-Maeso J. Metabotropic glutamate mGlu2 receptor is necessary for the therapeutic effects of psilocybin. Nat Med. 2025 Jan;31:88-96. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/40628762/

The post Magiškųjų grybų diena: naujausi tyrimai ir edukacijos reikšmė appeared first on Young Wave - Jauna Banga.

Ar gydysime alkoholizmą magiškais grybais?

oliag — Mon, 13 Jan 2025 23:11:30 +0000

Alkoholį priimtina vartoti didelėje pasaulio dalyje, nors kasmet nuo jo miršta daugiau nei 3 mln. žmonių.[1] Nemaža dalis žmonių geba kontroliuoti savo vartojimo įpročius, tačiau likusieji to padaryti negali ir suserga psichikos ir elgesio sutrikimais dėl alkoholio vartojimo. Ganėtinai dažna liga – priklausomybės nuo alkoholio sindromas – vis dar neturi efektyvių gydymo metodų.[2] Daugiau nei pusė besigydančiųjų nuo alkoholizmo „atkrenta“ per pirmus 12 mėnesių.[3]

Psichedelikų tyrimai ir priklausomybės sutrikimai

Psichedelikai (DMT, psilocibinas, meskalinas ir kt.) įvairiose tradicinėse bendruomenėse medicininiais ir sielovados tikslais vartojami jau šimtus (kai kur – tūkstančius) metų. Vakarų visuomenė intensyviau pradėjo domėtis psichedelikais gana neseniai: nuo XX a. šešto dešimtmečio iki maždaug septinto dešimtmečio vidurio, kai vykdyti dideli psichedelikų tyrimai – publikuota virš tūkstančio mokslinių darbų, kuriuose panaudoti daugiau nei 40 000 pacientų duomenys.

Nors po XX a. septintojo dešimtmečio vidurio tyrimai aprimo dėl teisinių ribojimų, per pastaruosius kelis dešimtmečius išaugo susidomėjimas psichedelikų, ypač psilocibino, potencialu gydyti psichines ligas, įskaitant priklausomybes įvairioms medžiagoms.[4]

Psilocibinas randamas daugiau nei šimte grybų rūšių, kurių dauguma priklauso Psilocybe genčiai. Ši medžiaga pasižymi žemu fiziologiniu toksiškumu ir mažu priklausomybės potencialu.[5] Psilocibino, kaip ir kitų klasikinių psichedelikų, sukeliami elgesio pokyčiai daugiausia perduodami per serotonino receptorius, nors ne vien šie receptoriai lemia visą psilocibino poveikį.

Psilocibino poveikis priklausomybės sutrikimams

Pirminiai tyrimai rodo, kad psilocibino terapija turi potencialo padėti alkoholizmu sergantiems žmonėms. Psilocibinas veikia smegenų pagumburį ir migdolinę liauką (angl. amygdala), taip sumažindamas neigiamas emocines būsenas ir stresą, siejamus su priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimo sutrikimais.

Ankstyvieji tyrimai rodo, kad psichedelikai gali daryti įtaką trims pagrindinėms priklausomybės sritims: neigiamai emocinei būsenai (įskaitant depresiją ir nerimą), motyvacijai (įskaitant impulsyvų troškimą vartoti ir impulsyvų vartojimą) ir kognityvinėms funkcijoms (įskaitant impulsyvumą ir kognityvinį lankstumą).[6]

Daug žadantys alkoholizmo gydymo psilocibinu tyrimai

Marcus W. Meinhardt ir kt. atlikti eksperimentai parodė, kad chroniškas alkoholio vartojimas sukelia kognityvinio lankstumo sumažėjimą žiurkėse. Alkoholiu sutrikdžius prefrontalinių mGluR2 receptorių veiklą, nusilpo žiurkių savikontrolė, jos perteklinai ieškojo alkoholio.

Psilocibinas, veikdamas 5-HT2A receptorius, kurie dažnai sudaro kompleksus su mGluR2 receptoriais, gali sureguliuoti šių receptorių veiklą. Tyrimai su žiurkėmis parodė, kad gydymas psilocibinu normalizavo mGluR2 receptorių funkciją, dėl ko tiek alkoholio priklausomos, tiek nepriklausomos, bet su sutrikdytais mGluR2 receptoriais žiurkės rečiau ieškojo alkoholio.[4]

Psilocibinas galimai turi terapinio potencialo gydyti priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimo sutrikimus, kadangi neturi daug šalutinių poveikių ir gali sumažinti tam tikrus neigiamus emocinius simptomus, tokius kaip depresija ir nerimas, gerina kognityvinį lankstumą ir mažina kompulsyvumą.[2] Nepaisant tyrimų ribotumo, jų rezultatai rodo, kad psichoterapija su psilocibinu sukelia reikšmingus teigiamus biologinius ir psichologinius pokyčius gydant alkoholio bei tabako vartojimo sutrikimus. Manoma, kad šie pokyčiai įvyksta dėl to, kad psilocibinas gerina neuroplastiškumą ir sukelia mistines patirtis (tokias kaip gilus vienybės su pasauliu pojūtis, „ego mirtis“ ir intensyvūs dvasiniai išgyvenimai) kurios koreliuoja su teigiamais gydymo rezultatais, nors nėra aišku, ar jos tiesiogiai lemia poveikį.[2]

Gydymas psilocibinu reikšmingai sumažina daugiadienių išgertuvių trukmę ir dažniau baigiasi visiška abstinencija, lyginant su placebo grupėmis ir kitais gydymo metodais.[2, 5] Tyrimas, atliktas su dviem grupėmis – viena buvo gydoma psilocibinu, o kita difenhidraminu (placebu) – skaičiavo, kiek dienų individai stipriai gėrė po terapijos. Skirtumas siekė net 14 %: psilocibino grupė 9,7 % dienų, o difenhidramino – 23,6 %. Psilocibino grupėje buvę asmenys taip pat vidutiniškai suvartojo mažiau alkoholio vienetų per dieną.[5]

Tiriant psilocibino poveikį žiurkėms nustatyta, kad gydymo psilocibinu efektyvumas priklauso nuo dozės.[4] Vidutinę dozę gavusios žiurkės rečiau grįždavo prie alkoholio, mažiau jo vartojo, tačiau šis poveikis buvo trumpalaikis. Didelės ir mikro dozės neturėjo jokio poveikio žiurkėms palyginus su kontroline grupe. Svarbu pabrėžti, kad tokius rezultatus galimai lėmė tai, jog tyrimai buvo atlikti su žiurkėmis ir juose trūko vieno pagrindinių gydymo elementų – psichoterapijos.

Daug neatsakytų klausimų

Pažymėtina, kad daug žadančių rezultatų tyrimai dažnai vykdomi naudojant vienkartinę psilocibino dozę terapijoje. Tai reiškia, kad psilocibinas neturi didelės rizikos sukelti naujos priklausomybės, tačiau dėl to, kad vienkartinio vartojimo medikamentai yra pigūs gaminti ir gali būti mažiau pelningi farmacijos kompanijoms nei, pavyzdžiui, SSRI antidepresantai, šie tyrimai dažnai susiduria su finansavimo sunkumais.[7]

Nors psilocibinas neturi daug šalutinių poveikių, jo poveikis priklauso nuo vartojančio individo ir aplinkos. Nors ši medžiaga gali sukelti tam tikrus pakitusios tikrovės pojūčius bei sustiprintas emocijas, atitinkama priežiūra ir saugi aplinka gali sumažinti su tuo susijusias rizikas. Taip pat psilocibinas turi labai mažą tikimybę sukelti priklausomybę, kadangi vartotojai labai greitai įgyja toleranciją medžiagos poveikiui.[5]

Nors pirmieji tyrimai daug žadantys, jie yra labai riboti. Daug klausimų vis dar neatsakyta, pavyzdžiui: kaip psilocibino terapija sąveikauja su jau naudojamais gydymo metodais, kaip veikia skirtingas nervų sistemas, kaip psilocibino poveikis priklauso nuo lyties, genetinės variacijos ar kitų asmens savybių.[2]

Kad šios medžiagos poveikis būtų ištirtas tiksliau, reikėtų daugiau ir didesnės imties tyrimų, taikant griežtus tyrimų modelius, nes šitaip būtų galima įvertinti daugiau galimų šalutinių poveikių. Šių tyrimų rezultatus riboja ir tai, kad jie yra vykdomi su šališkais individais (turinčiais lūkesčių, kadangi jau yra vartoję psichedelikų) bei rezultatų bendrumas – iš daugelio užsirašiusių žmonių būna atrinkta tik nedidelė dalis, kadangi daugelis neatitinka tyrimo etikos ir objektyvumo kriterijų. Taip pat labai svarbu paminėti, jog taikant psilocibino terapiją kartu būtina intensyvi psichoterapija.[2]

Tikėkimės, kad ateityje daugės tyrimų, kurie padės sukurti efektyvius alkoholizmo gydymo metodus.

Šaltiniai

World Health Organization. (2018). Global status report on alcohol and health 2018. Geneva: World Health Organization. https://www.who.int/publications/i/item/9789241565639
van der Meer, P., Fuentes, J., Kaptein, A., et al. (2023). Therapeutic effect of psilocybin in addiction: A systematic review. Frontiers in Psychiatry, 14, 1134454. https://doi.org/10.3389/fpsyt.2023.1134454
Jin, H., Marshall, B. D. L., & Montgomery, L. (2021). Factors associated with relapse among individuals in recovery from alcohol use disorder: A systematic review. Substance Use & Misuse, 56(12), 1869–1881.
https://doi.org/10.1080/10826084.2021.1961874

Meinhardt, M. W., Pfarr, S., Bartsch, D., et al. (2021). Psilocybin targets a common molecular mechanism for cognitive impairment and increased craving in alcoholism. Science Advances, 7(4), eabh2399. https://doi.org/10.1126/sciadv.abh2399
Bogenschutz, M. P., Ross, S., Bhatt, S., et al. (2022). Percentage of heavy drinking days following psilocybin-assisted psychotherapy vs placebo in the treatment of adult patients with alcohol use disorder: A randomized clinical trial. JAMA Psychiatry, 79(10), 953–962. https://doi.org/10.1001/jamapsychiatry.2022.2096
Barbano, M. F., & Cador, M. (2021). Effects of psychedelics on the neurobiology of addiction. Current Opinion in Behavioral Sciences, 38, 46–53. https://doi.org/10.1016/j.cobeha.2020.10.007
Reiff, C. M., Richman, E. E., Nemeroff, C. B., et al. (2020). Psychedelics and psychedelic-assisted psychotherapy. American Journal of Psychiatry, 177(5), 391–410. https://doi.org/10.1176/appi.ajp.2019.19010035

The post Ar gydysime alkoholizmą magiškais grybais? appeared first on Young Wave - Jauna Banga.

Kas yra neuroįvairovė ir kuo ji susijusi su priklausomybės sutrikimais

admin — Sat, 16 Mar 2024 16:18:40 +0000

Kas yra neuroįvairovė ir kuo ji susijusi su priklausomybės sutrikimais

Pažinę neuroįvairovę geriau suprasime tiek problematišką psichoaktyvių medžiagų vartojimą, tiek jį supančias stigmas. Kai kurie neuroįvairovei priskiriami sutrikimai, pvz., dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), yra siejami su didesniu polinkiu priklausomybėms nuo psichoaktyvių medžiagų. Be to, 2021 m. Steve Sussman mokslinis straipsnis pasiūlė pripažinti neuroįvairiais asmenis, turinčius priklausomybės sutrikmus (angl. substance abuse disorder – SUD), tam, kad būtų sumažinta stigma, supanti SUD ir žmones besigydančius SUD [1]. Daug kam terminas „neuroįvairovė“ gali būti negirdėtas, todėl supažindinsime su šiuo terminu, jo istorija, svarba bei vaidmeniu kovojant prieš stigmas.

Kas yra neuroįvairovė?

Terminas neuroįvaurovė (angl. neurodiversity) pirmą kartą buvo pavartotas ir išpopuliarintas dar 1989 m. Australijos sociologės Judy Signer. Iš pradžių terminas naudotas kalbant apie žmones su autizmo spektro sutrikimais (ASD). Šiuo metu terminas yra praplėstas, jis naudojamas apibūdinti žmonėms, kurie nėra neurotipiški, t.y., jų neurologija yra kitokia nei daugumos. Terminu abibūdinami žmonės, kuriems diagnozuota disleksija, autizmo spektro sutrikimas (ASD), dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), tureto sindromas, dispraksija, mikčiojimas ar kt. netipiškas smegenų veikimas.[2]

Kokiu tikslu sukurtas ir naudojamas šis terminas?

Signer tikslas buvo nukreipti diskusiją nuo negalios, trūkumų ir sunkumų, siejamų su šiomis diagnozėmis, ir pradėti kalbėti apie unikalius įgūdžius bei privalumus, kuriuos suteikia neuroįvairovė. Tradicinė medicina neuroįvairius individus vertina kaip turinčius trūkumų, kurie turėtų būti tiriami, atpažinami, pakeisti ir išgydyti. Neuroįvairovės judėjimas skatina žvelgti į neuroįvairovę kaip į natūralią įvairovę, egzistuojančioje populiacijoje, ir priimti idėją, jog nėra vieno „teisingo“ būdo galvoti, elgtis ar mokytis.

Dėmesys neuroįvairių asmenų stiprybėms

Neuroįvairovė taip pat skatina nepamiršti neuroįvairių žmonių stiprybių. Nors neuroįvairūs žmonės skiriasi nuo neurotipškų, tam tikrose srityse jie gali būti gabesni už neurotipiškus individus. Pavyzdžiui, žmonės su disleksija pasižymi kūrybiškumu, geresniu bendru bei erdviniu mąstymu, stipriais komandinio darbo sugebėjimas bei empatija [3]. Žmonės su dėmesio sutrikimais gali gebėti hiperfokusuotis į užduotis, kurios jiems(-oms) yra įdomios, t.y. valandų valandas ka nors veikti ir ignoruoti visa kita [4]. ASD diagnozuoti individai gerai pastebi detales, neretai turi gerus techninius, matematinius ir meninius sugebėjimus bei pasižymi tokiomis savybėmis kaip ištikimybė ir nuoširdumas [5].

Ar šie talentai atpažįstami pakankamai?

Deja, nepaisant tyrimų, rodančių, jog neuroįvairovė gali padidinti produktyvumą komandose net 30 proc. [6], neuroįvairiems individams neretai sunku įsidarbinti bei išlaikyti darbą. 30-40 proc. neuroįvairių individų neturi darbo – apie 3 kartus dažniau nei žmonės su kitomis negaliomis bei 8 kartus daugiau nei žmonės, neturintys negalių! [7]

Kodėl neuroįvairūs individai susiduria su sunkumais?

Dauguma vietų, įskaitant mokymosi ir darbo aplinkas, yra pritaikytos neurotipiškiems individams. Nors neuroįvairūs individai turi daug stiprybių, joms atsiskleisti neretai reikia tinkamų sąlygų. Tam gali reikėti pokyčių įdarbinimo procese, fizinėje ir socialinėje darbo aplinkoje.

Pavyzdžiui, individai su ASD neretai prasčiau pasirodo darbo pokalbiuose, tačiau jie(-os) gali pasirodyti kur kas geriau kitokiose atrankos procedūrose, kuriose daugiau dėmesio skiriama įgūdžiams ir žinioms. Individams su ASD taip pat gali reikėti pritaikyti fizinę aplinką: suteikti garsą izoliuojančias ausines ar pritaikyti apšvietimą bei socialinę aplinką, pavyzdžiui, apmokyti darbuotojus kaip padėti individui su ASD ir ko nedaryti. [8]

Verta paminėti, jog tai tik pavyzdys ir kiekvieno neuroįvairaus individo poreikiai gali būti skirtingi.

Kodėl siūloma atpažinti priklausomybės sutrikimą kaip neuroįvairovę?

Pradžioje minėtame moksliniame straipsnyje „Priklausomybė, stigma ir neuroįvairovė“ (Commentary: Addiction, Stigma, and Neurodiversity) autorius Steve Sussman pažymi įvairias stigmas, supančias priklausomybės sutrikimą (SUD), bei SUD turinčių žmonių demonizavimą. Neretai į žmonės, turinčius priklausomybių (nebūtinai nuo psichoaktyvių medžiagų, tai gali būti ir maistas ar lošimas) žiūrima kaip į bevalius ar amoralius, jie kaltinami dėl to, jog patiria priklausomybę.

Toks požiūris ne tik sumažina žmonių su SUD psichologinę gerovę, sunkina gydymosi procesą, bet taip pat gali nukreipti visuomenės dėmesį nuo problemos sprendimo (pvz., neigiamas požiūris į žmones su SUD gali lemti mažesnį visuomenės susidomėjimą efektyviais SUD gydymo būdais bei mažesnį palaikymą gydymo prieinamumo didinimui ir kitokiai paramai).

Steve Sussman primena, jog mokslinikai seniai sutaria, kad SUD turinčių žmonių smegenys yra kitokios nei žmonių be SUD, o 50 proc. SUD variacijos gali būti priskiriama genams. Autorius taip pat ginčijasi, jog SUD turinčių žmonių neurologija galėjo padėti mūsų protėviams išgyventi. Pavyzdžiui, žmonės turintys SUD (ar polinkį į SUD) galėjo greičiau reaguoti į besikeičiančią aplinką ir joje esančius svarbius motyvuojančius stimulus, kas galimai padidino jų išgyvenimo tikimybę. Taigi, kaip ir kitos neuroįvairovei priskiriamoms būklės, SUD turi savybes, kurios gali būti naudingos tam tikrose situacijose, nors ir yra žalingos kitose.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, žmonės su SUD turėtų būti pripažįstami ne amoraliais ar nevalingais, o individais, turintčiais netipišką neurologiją. Jiems gali reikėti tam tikro aplinkos pritaikymo bei profesionalų pagalbos ir palaikymo, bandant išnaudoti tokios neurologijos potencialą bei sumažinti jos keliamas problemas.[1]

Neuroįvairovės judėjimas gali padėti žmonėms, turintiems priklausomybės sutrikimą

Neuroįvairovės judėjimas visų pirma skatina kalbėti apie tai, jog kitaip nei dauguma mąstantys ar besielgiantys individai nėra mažiau gabūs ar nevertingi. Šis judėjimas primena apie neuroįvairių individų stiprybes ir skatina jas puoselėti, neslėpti neuroįvairovės. Neuroįvairovės judėjimas taip pat yra stipriai susijęs su kova už neuroįvairių individų teises, bei prieigą prie jiems(-oms) reikalingų galimybių ir išteklių.

Šiuo metu judėjimas susilaukia daugiau dėmesio. Darbovietės bei švietimo įstaigos bando kurti neuroįvairiems individams tinkamas aplinkas ir išteklius.

Kaip TU gali sukurti palankesnę aplinką neuroįvairiems individams

Stenkis suprasti neuroįvairovę ir skatink kitus daugiau apie ją sužinoti.
Domėkis skirtingais neuroįvairovės tipais ir suprask, jog kiekvieno neuroįvairaus individo patirtis gali būti vis kitokia.
Nesivadovauk stereotipais ir žvelk į neuroįvairius žmones kaip į individus su unikaliomis perspektyvomis, sunkumais bei stiprybėmis.
Netylėk ir bandyk padėti, jei pastebi, kad neuroįvairūs individai yra diskriminuojami.
Būk supratinga(-as) ir palaikanti(-is).

Šaltiniai

The post Kas yra neuroįvairovė ir kuo ji susijusi su priklausomybės sutrikimais appeared first on Young Wave - Jauna Banga.

Dėmesio sutrikimas (ADHD) ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas

admin — Fri, 15 Mar 2024 17:07:17 +0000

Dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) bei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas

Prieš kelerius metus publikuotas straipsnis, kuriame teigiama, jog apie pusė suaugusių žmonių, kuriems diagnozuotas dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) yra turėję priklausomybės sutrikimą (angl. substance abuse disorder – SUD). Palyginus su sveikais individais, žmonės su ADHD turi 69 proc. didesnę tikimybę turėti SUD.[1] Lyginant su bendra populiacija, ADHD taip pat 5-10 kartų dažniau diagnozuojamas žmonėms turintiems priklausomybę nuo alkoholio.[2]

Mokslininkai sutinka, jog individai su ADHD yra labiau linkę turėti priklausomybės sutrikimą, tačiau tikslus sutrikimų ryšys dar nežinomos. Vis dėlto, yra kelios dominuojančios hipotezės ir niuansai, kuriuos galima teigti kalbant apie ADHD ir SUD.

Kas yra dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD)?

ADHD yra sutrikimas, pasižymintis kelių kategorijų simptomais:

hiperaktyvumu,
dėmesingumo trūkumu,
impulsyvumu.

Nors šis sutrikimas ilgą laiką buvo priskiriamas raidos sutrikimams, dabar manoma, jog suaugę žmonės taip pat gali turėti ADHD, o kai kurie simptomai gali pasireikšti kitaip nei vaikystėje. Dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo diagnozę turintys individai laikomi neuroįvairiais.

Kodėl žmonės su ADHD yra labiau linkę turėti priklausomybės sutrikimą?

ADHD pasižymi vykdomosios funkcijos (angl. executive function) disfunkcija. Vykdomoji funkcija yra svarbi planavimui, tikslų siekimui, impulsų valdymui, pradinių atsakų slopinimui, darbinei atminčiai. Vykdomosios funkcijos disfunkcija yra siejama ir su priklausomybės sutrikimais. Individai su ADHD turi sunkumų su savireguliacija, t.y., jiems sunkiau pasakyti „ne“. Manoma, jog tai turi pasekmių tiek pertekliniam psichoaktyvių medžiagų vartojimui, tiek vartojimo pradžiai – žmonės su ADHD dažnai anksčiau pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas nei individai bendroje populiacijoje.[3, 4]

Kita galima priežastis siejama su savigyda. Tiek žmonių su ADHD, tiek su SUD, dopamino sistema smegenyse yra pakitusi. Dopaminas siejamas su apdovanojimo, pasiekimo suvokimu, malonumo jautimu bei motyvacija. Abu sutrikimai pasižymi mažesne dopamino veikla smegenyse.

ADHD atveju, dopamino trūkumas reiškia, jog žmogus jaučiasi nepakankamai stimuliuojamas, t.y., neurotipiškiems žmonėms malonios ar įdomios veiklos nepakankamai stimuliuoja žmones su ADHD, todėl jie neretai siekia papildomos stimuliacijos bei yra atviresni naujoms patirtims ir pojūčiams.

Manoma, jog psichoaktyvių medžiagų vartojimas individams su ADHD gali būti savigydos forma, t.y., iš pradžių medžiagų vartojimas gali padidinti dopamino lygį smegenyse, sukeldamas malonius jausmus ir slopindamas tam tikrus simptomus. Tai ypač aktualu vartojant stimuliantus (pavyzdžiui, kokainą, kavą, nikotiną), mat vaistai naudojami ADHD gydymui (pvz., metilfenidatas), yra stimuliantai, padedantys subalansuoti dopamino kiekį smegenyse.

Problema ta, kad ilgainiui ši savigyda tampa labiau kenksminga nei naudinga, o individams su ADHD tampa sunku nutraukti bei kontroliuoti medžiagų vartojimą, kas dažnai veda link priklausomybės sutrikimo. Šią hipotezę palaiko tyrimai, rodantys, jog sėkmingas ADHD gydymas sumažina ir medžiagų troškimą, ir atkrytį (angl. craving and relapse). Šiuolaikinis požiūris skatina specialistus gydyti abu sutrikimus kartu, t.y., tikrinti, ar žmogus turintis SUD taip pat turi ADHD ir pagal tai pritaikyti gydymą.[5, 6, 7]

SUD riziką padidina ADHD komorbidiškumas su kitais sutrikimais. 80 proc. žmonių su ADHD taip pat turi bent vieną kitą psichologinį sutrikimą. Tiesa, į šią statistiką įtraukti ir priklausomybės sutrikimai. Apie 70 proc. suaugusių su ADHD bent kartą gyvenime sirgo depresija, 25 proc. – nerimo sutrikimais. Komorbidiškumas siejamas tiek su genetiniais faktoriais, tiek su psichologinėmis ir socialinėmis problemomis, kurios ištinka žmones, turinčius ADHD. Pavyzdžiui, mažesnis pasitikėjimas savimi dėl iššūkių, patiriamų mokantis ar susirandant bei išlaikant darbą. Papildomi sutrikimai tik dar labiau padidina riziką išsivystyti SUD.[8, 9, 10, 11]

Kodėl apie tai svarbu kalbėti?

Žinios apie ADHD ir SUD yra svarbios tiek sėkmingai priklausomybės sutrikimų prevencijai, tiek efektyviam gydymui.

Apie 2.5-5 proc. suaugusiųjų yra diagnozuotas ADHD, tačiau mažiau nei penktadalis jų gauna gydymą. Be to, kai kurie specialistai mano, jog ADHD dažnai lieka nediagnozuotas suaugusiems dėl tokių priežasčių kaip specialistų žinių apie suaugusių ADHD trūkumas, simptomų maskavimas ir komorbidiškumas su kitais sutrikimais (t.y., žmogui gali būti diagnozuotas priklausomybės sutrikimas ar depresija, tačiau ADHD lieka nediagnozuotas).[12, 13, 14] Norint parinkti efektyvų gydymą, labai svarbu žinoti, ar priklausomybės sutrikimą turintis pacientas turintis taip pat turi ir dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą.

Iš prevencinės pusės, žmonės su ADHD turėtų būti informuojami apie savo pažeidžiamumą, kad galėtų anksčiau pradėti dirbti su specialistais bei patys atsargiau vertintų psichoaktyvių medžiagų vartojimą.

Šaltiniai

The post Dėmesio sutrikimas (ADHD) ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas appeared first on Young Wave - Jauna Banga.