Ar gydysime alkoholizmą magiškais grybais?

Alkoholį priimtina vartoti didelėje pasaulio dalyje, nors kasmet nuo jo miršta daugiau nei 3 mln. žmonių.[1] Nemaža dalis žmonių geba kontroliuoti savo vartojimo įpročius, tačiau likusieji to padaryti negali ir suserga psichikos ir elgesio sutrikimais dėl alkoholio vartojimo. Ganėtinai dažna liga – priklausomybės nuo alkoholio sindromas – vis dar neturi efektyvių gydymo metodų.[2] Daugiau nei pusė besigydančiųjų nuo alkoholizmo „atkrenta“ per pirmus 12 mėnesių.[3]
Psichedelikų tyrimai ir priklausomybės sutrikimai
Psichedelikai (DMT, psilocibinas, meskalinas ir kt.) įvairiose tradicinėse bendruomenėse medicininiais ir sielovados tikslais vartojami jau šimtus (kai kur – tūkstančius) metų. Vakarų visuomenė intensyviau pradėjo domėtis psichedelikais gana neseniai: nuo XX a. šešto dešimtmečio iki maždaug septinto dešimtmečio vidurio, kai vykdyti dideli psichedelikų tyrimai – publikuota virš tūkstančio mokslinių darbų, kuriuose panaudoti daugiau nei 40 000 pacientų duomenys.
Nors po XX a. septintojo dešimtmečio vidurio tyrimai aprimo dėl teisinių ribojimų, per pastaruosius kelis dešimtmečius išaugo susidomėjimas psichedelikų, ypač psilocibino, potencialu gydyti psichines ligas, įskaitant priklausomybes įvairioms medžiagoms.[4]
Psilocibinas randamas daugiau nei šimte grybų rūšių, kurių dauguma priklauso Psilocybe genčiai. Ši medžiaga pasižymi žemu fiziologiniu toksiškumu ir mažu priklausomybės potencialu.[5] Psilocibino, kaip ir kitų klasikinių psichedelikų, sukeliami elgesio pokyčiai daugiausia perduodami per serotonino receptorius, nors ne vien šie receptoriai lemia visą psilocibino poveikį.
Psilocibino poveikis priklausomybės sutrikimams
Pirminiai tyrimai rodo, kad psilocibino terapija turi potencialo padėti alkoholizmu sergantiems žmonėms. Psilocibinas veikia smegenų pagumburį ir migdolinę liauką (angl. amygdala), taip sumažindamas neigiamas emocines būsenas ir stresą, siejamus su priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimo sutrikimais.
Ankstyvieji tyrimai rodo, kad psichedelikai gali daryti įtaką trims pagrindinėms priklausomybės sritims: neigiamai emocinei būsenai (įskaitant depresiją ir nerimą), motyvacijai (įskaitant impulsyvų troškimą vartoti ir impulsyvų vartojimą) ir kognityvinėms funkcijoms (įskaitant impulsyvumą ir kognityvinį lankstumą).[6]
Daug žadantys alkoholizmo gydymo psilocibinu tyrimai
Marcus W. Meinhardt ir kt. atlikti eksperimentai parodė, kad chroniškas alkoholio vartojimas sukelia kognityvinio lankstumo sumažėjimą žiurkėse. Alkoholiu sutrikdžius prefrontalinių mGluR2 receptorių veiklą, nusilpo žiurkių savikontrolė, jos perteklinai ieškojo alkoholio.
Psilocibinas, veikdamas 5-HT2A receptorius, kurie dažnai sudaro kompleksus su mGluR2 receptoriais, gali sureguliuoti šių receptorių veiklą. Tyrimai su žiurkėmis parodė, kad gydymas psilocibinu normalizavo mGluR2 receptorių funkciją, dėl ko tiek alkoholio priklausomos, tiek nepriklausomos, bet su sutrikdytais mGluR2 receptoriais žiurkės rečiau ieškojo alkoholio.[4]
Psilocibinas galimai turi terapinio potencialo gydyti priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimo sutrikimus, kadangi neturi daug šalutinių poveikių ir gali sumažinti tam tikrus neigiamus emocinius simptomus, tokius kaip depresija ir nerimas, gerina kognityvinį lankstumą ir mažina kompulsyvumą.[2] Nepaisant tyrimų ribotumo, jų rezultatai rodo, kad psichoterapija su psilocibinu sukelia reikšmingus teigiamus biologinius ir psichologinius pokyčius gydant alkoholio bei tabako vartojimo sutrikimus. Manoma, kad šie pokyčiai įvyksta dėl to, kad psilocibinas gerina neuroplastiškumą ir sukelia mistines patirtis (tokias kaip gilus vienybės su pasauliu pojūtis, „ego mirtis“ ir intensyvūs dvasiniai išgyvenimai) kurios koreliuoja su teigiamais gydymo rezultatais, nors nėra aišku, ar jos tiesiogiai lemia poveikį.[2]
Gydymas psilocibinu reikšmingai sumažina daugiadienių išgertuvių trukmę ir dažniau baigiasi visiška abstinencija, lyginant su placebo grupėmis ir kitais gydymo metodais.[2, 5] Tyrimas, atliktas su dviem grupėmis – viena buvo gydoma psilocibinu, o kita difenhidraminu (placebu) – skaičiavo, kiek dienų individai stipriai gėrė po terapijos. Skirtumas siekė net 14 %: psilocibino grupė 9,7 % dienų, o difenhidramino – 23,6 %. Psilocibino grupėje buvę asmenys taip pat vidutiniškai suvartojo mažiau alkoholio vienetų per dieną.[5]
Tiriant psilocibino poveikį žiurkėms nustatyta, kad gydymo psilocibinu efektyvumas priklauso nuo dozės.[4] Vidutinę dozę gavusios žiurkės rečiau grįždavo prie alkoholio, mažiau jo vartojo, tačiau šis poveikis buvo trumpalaikis. Didelės ir mikro dozės neturėjo jokio poveikio žiurkėms palyginus su kontroline grupe. Svarbu pabrėžti, kad tokius rezultatus galimai lėmė tai, jog tyrimai buvo atlikti su žiurkėmis ir juose trūko vieno pagrindinių gydymo elementų – psichoterapijos.
Daug neatsakytų klausimų
Pažymėtina, kad daug žadančių rezultatų tyrimai dažnai vykdomi naudojant vienkartinę psilocibino dozę terapijoje. Tai reiškia, kad psilocibinas neturi didelės rizikos sukelti naujos priklausomybės, tačiau dėl to, kad vienkartinio vartojimo medikamentai yra pigūs gaminti ir gali būti mažiau pelningi farmacijos kompanijoms nei, pavyzdžiui, SSRI antidepresantai, šie tyrimai dažnai susiduria su finansavimo sunkumais.[7]
Nors psilocibinas neturi daug šalutinių poveikių, jo poveikis priklauso nuo vartojančio individo ir aplinkos. Nors ši medžiaga gali sukelti tam tikrus pakitusios tikrovės pojūčius bei sustiprintas emocijas, atitinkama priežiūra ir saugi aplinka gali sumažinti su tuo susijusias rizikas. Taip pat psilocibinas turi labai mažą tikimybę sukelti priklausomybę, kadangi vartotojai labai greitai įgyja toleranciją medžiagos poveikiui.[5]
Nors pirmieji tyrimai daug žadantys, jie yra labai riboti. Daug klausimų vis dar neatsakyta, pavyzdžiui: kaip psilocibino terapija sąveikauja su jau naudojamais gydymo metodais, kaip veikia skirtingas nervų sistemas, kaip psilocibino poveikis priklauso nuo lyties, genetinės variacijos ar kitų asmens savybių.[2]
Kad šios medžiagos poveikis būtų ištirtas tiksliau, reikėtų daugiau ir didesnės imties tyrimų, taikant griežtus tyrimų modelius, nes šitaip būtų galima įvertinti daugiau galimų šalutinių poveikių. Šių tyrimų rezultatus riboja ir tai, kad jie yra vykdomi su šališkais individais (turinčiais lūkesčių, kadangi jau yra vartoję psichedelikų) bei rezultatų bendrumas – iš daugelio užsirašiusių žmonių būna atrinkta tik nedidelė dalis, kadangi daugelis neatitinka tyrimo etikos ir objektyvumo kriterijų. Taip pat labai svarbu paminėti, jog taikant psilocibino terapiją kartu būtina intensyvi psichoterapija.[2]
Tikėkimės, kad ateityje daugės tyrimų, kurie padės sukurti efektyvius alkoholizmo gydymo metodus.
Šaltiniai
- World Health Organization. (2018). Global status report on alcohol and health 2018. Geneva: World Health Organization. https://www.who.int/publications/i/item/9789241565639
- van der Meer, P., Fuentes, J., Kaptein, A., et al. (2023). Therapeutic effect of psilocybin in addiction: A systematic review. Frontiers in Psychiatry, 14, 1134454. https://doi.org/10.3389/fpsyt.2023.1134454
- Jin, H., Marshall, B. D. L., & Montgomery, L. (2021). Factors associated with relapse among individuals in recovery from alcohol use disorder: A systematic review. Substance Use & Misuse, 56(12), 1869–1881.
https://doi.org/10.1080/10826084.2021.1961874
- Meinhardt, M. W., Pfarr, S., Bartsch, D., et al. (2021). Psilocybin targets a common molecular mechanism for cognitive impairment and increased craving in alcoholism. Science Advances, 7(4), eabh2399. https://doi.org/10.1126/sciadv.abh2399
- Bogenschutz, M. P., Ross, S., Bhatt, S., et al. (2022). Percentage of heavy drinking days following psilocybin-assisted psychotherapy vs placebo in the treatment of adult patients with alcohol use disorder: A randomized clinical trial. JAMA Psychiatry, 79(10), 953–962. https://doi.org/10.1001/jamapsychiatry.2022.2096
- Barbano, M. F., & Cador, M. (2021). Effects of psychedelics on the neurobiology of addiction. Current Opinion in Behavioral Sciences, 38, 46–53. https://doi.org/10.1016/j.cobeha.2020.10.007
- Reiff, C. M., Richman, E. E., Nemeroff, C. B., et al. (2020). Psychedelics and psychedelic-assisted psychotherapy. American Journal of Psychiatry, 177(5), 391–410. https://doi.org/10.1176/appi.ajp.2019.19010035
Prisidėk prie mūsų misijos
Esame ne pelno siekianti organizacija, kuri gyvuoja tik dėl dosnių žmonių paramos. Prisidėk ir padėk mums tęsti savo veiklą!
Parama