Reakcija į Skirmanto Malinausko epizodą: Problema ne psichedelikai, o naratyvas

2025 20 lapkričio Skaitymo laikas: 7 minutės

Reakcija į Skirmanto Malinausko epizodą. Problema ne psichedelikai, problema – naratyvas.

Lapkričio 16 d. pasirodęs Skirmanto Malinausko ir Arno Gutausko epizodas „Arbatėlė, varlių gleivės, grybukai išgydys vėžį ir pritrauks pinigų… arba mirsit“ natūraliai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Tema jautri ir ypač aktuali, o abu kūrėjai pagrįstai atkreipia dėmesį į rizikingą, nereguliuojamą „šamanų“ veiklą Lietuvoje. Gerbiame jų pastangas viešinti manipuliacijas bei neketiname teisinti epizode minimų veikėjų. Nereguliuojama psichoaktyviųjų medžiagų juodoji rinka yra reali problema, ir šiuo klausimu su Malinausku visiškai sutinkame.

Tačiau iš kai kurių temų pateikimo sudaromas toks įspūdis, jog problema slypi pačiose psichoaktyviosiose medžiagose. Būtent šis retorinis pasirinkimas yra klaidinantis ir gali prisidėti prie visuomenėje gajaus, tačiau atgyvenusio „karo prieš narkotikus“ naratyvo.

Pasenę naratyvai

Daugeliui žiūrovų „narkotikai“ tampa sinonimu priklausomybei, todėl labai skirtingos medžiagos apibūdinamos taip, tarsi būtų vienodai pavojingos. Tai neatitinka dabartinių mokslinių žinių. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad klasikiniai psichedelikai pasižymi kitokiu veikimo mechanizmu nei priklausomybę sukeliantys stimuliantai ar opioidai, o ypač fizinės priklausomybės rizika psichedelikams nebūdinga. Kai kurie psichedelikai yra netgi naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant priklausomybes nuo alkoholio, tabako ar net heroino (1,2,3). Tyrimai rodo, kad daugelis psichedelikų nesukelia abstinencijos, o jų terapinis poveikis gali trukti kelias savaites ar mėnesius net po vienos patirties.

Epizode taip pat teigiama, kad nėra duomenų apie Amazonės augalų terapinį potencialą: „nauda yra iš piršto laužta. Taip, tai yra kažkieno tradicija, bet gerų geriausiai tai gali pasiekti emocinį sukrėtimą arba, kaip jie sako, emocijų perkrovimą“. Tai nėra tikslu. Ajahuaska Vakarų mokslinėje literatūroje minima jau nuo XIX amžiaus (4), o per pastaruosius dešimtmečius atlikta dešimtys rimtų klinikinių tyrimų, įskaitant placebu kontroliuojamus. Šiandien turime aiškių duomenų, kad net viena ajahuaskos dozė gali reikšmingai sumažinti depresijos ar nerimo simptomus. Kai kurie tyrimai rodo iki 78 % depresijos simptomų sumažėjimą ir iki 70 % nerimo simptomų sumažėjimą (5). To negalima paaiškinti vien placebo efektu. Todėl kyla klausimas, kodėl visa ši literatūra epizode buvo visiškai ignoruota, o selektyviai pasirinkti kraštutiniai atvejai?

Taip pat psichedelikų poveikis epizode apibūdinamas gana karikatūriškai, kartojant pasenusias XX a. 8-ojo deš. klišes iš „anti-drug“ propagandos. Pavyzdžiui, magiškųjų grybų efektas apibūdinamas kaip vien jutiminės haliucinacijos: „Žmonės, jų suvartoję, dažnai sako girdėję spalvas, matę iškreiptą vaizdą ir taip toliau, bet tu dėl to stebuklingai neišmoksi naujos informacijos…“. Arnas vartojimą prilygina alkoholizmui, pridurdamas: „smegenis veikiančių medžiagų vartojimą vadinti mokykla, savęs pažinimu ir energijos atstatymu yra tiesiog pasiteisinimas jas vartoti“. Arnas pamiršta, kad dauguma žmonių kasdien vartoja „smegenis veikiančias medžiagas“ įvairiais tikslais: kofeiną budrumui ir energijai, vaistažoles nerimo mažinimui ir pan. O savęs pažinimas bei egzistencinių problemų sprendimas, naudojant įvairius haliucinogenus ir entaktogenus, yra ne tik įmanomas – tuo grindžiama psichedelinė terapija (6). Ir tai nėra pogrindis: tokias paslaugas įteisina vis daugiau šalių, o jų veiksmingumą patvirtina mokslas (7).

Tai nereiškia, kad ajahuaska ir kitos medžiagos savaime yra saugios ar tinkamos vartoti nekontroliuojamoje aplinkoje. Tačiau svarbu atskirti du dalykus: psichedelikus kaip medžiagas ir nereguliuojamą, neatsakingą rinką, kurioje jie naudojami. Būtent pavojinga rinka, o ne pačios medžiagos, sukelia didžiąją dalį epizode aptariamų problemų. Šiuo klausimu sutinkame su Malinausku: komerciniai „šamanai“, žadantys išgydyti onkologines ligas ar naudojantys nekontroliuojamas dozes, kelia realią riziką žmonių sveikatai. Epizode pateikti konkretūs pavyzdžiai – mirties atvejai, smurtas, pavojingas turizmas į Pietų Ameriką – yra labai rimti ir tikri.

Tačiau šios problemos kyla būtent dėl to, kad rinką užpildo ne kvalifikuoti specialistai, o žmonės be medicininių žinių, kurie neteisingai interpretuoja tradicines praktikas ir manipuliuoja pažeidžiamais žmonėmis. Kai psichedelikų vartojimas vyksta visiškai šešėlyje, be švietimo, be rizikų mažinimo kultūros, be aiškių standartų, natūraliai daugėja traumų ir žalos. Todėl svarbiausia žinutė, kurią norime išryškinti, yra tokia: problema nėra medžiagos. Problema yra juodoji rinka ir neatsakingas naratyvas.

Kambo nėra tas pats, kas ajahuaska

Galiausiai, epizode kalbama apie Amazonės regione paplitusį kambo. Tai beždžionvarlės Phyllomedusa bicolor odos sekretas, vartojamas genčių „apsivalymo“ ritualuose. Kambo išties turi ilgą etnografinę istoriją tarp Katukina ir kitų genčių, o jo naudojimas dokumentuotas jau XX a. viduryje (8, 9).

Varlės sekrete esantys bioaktyvūs peptidai – ceruletidas, dermaseptinai ir kiti – yra moksliškai identifikuoti. Ceruletidas pasižymi stipriu farmakologiniu poveikiu virškinimo sistemai, o dermaseptinai laboratorinėse sąlygose demonstruoja antimikrobinį aktyvumą. Tačiau šie biologiniai efektai nereiškia, kad kambo yra saugi priemonė.

Augant „alternatyvios medicinos“ rinkai, internete atsirado įmonių, siūlančių kambo kaip priemonę Alzheimerio, Parkinsono ligoms, hepatitui, diabetui gydyti ar insulto prevencijai, nors tam nėra klinikinių įrodymų. Šis reiškinys – mokslo terminų ir preliminarių laboratorinių rezultatų pavertimas komercinėmis „gydymo pažadų“ antraštėmis – būdingas daugeliui internetinių sveikatingumo produktų.

Vis dėlto, su epizodo dalyviais sutinkame dėl pagrindinės žinutės: kambo procedūros gali būti pavojingos. Perdozavimas vandeniu (hiponatremija), širdies ritmo sutrikimai, stiprūs virškinimo sistemos simptomai ir sunkios nervų sistemos reakcijos yra dokumentuoti medicininėje literatūroje. Yra ir keli patvirtinti mirties atvejai (10). Dėl šių rizikų Brazilijos sveikatos agentūra ANVISA 2016 m. uždraudė kambo reklamuoti ir pardavinėti komerciniais tikslais.

Svarbu aiškiai pasakyti, kad kambo nėra tas pats, kas ajahuaska ar psilocibino turintys grybai. Tai skirtingos medžiagos, turinčios skirtingą veikimo mechanizmą, tradicinį kontekstą ir rizikos profilį. Jas suplakus į vieną kategoriją prarandamas mokslinis ir kultūrinis kontekstas bei sudaromas klaidingas įspūdis, kad visos jos yra vienodai pavojingos ar turi panašų poveikį. Tokia painiava gali paskatinti netikslius įsitikinimus – pavyzdžiui, kad psichedelikai turi opioidinį poveikį, kad ajahuaska savaime kelia mirties riziką, ar kad kambo vartojamas apsvaigimui.

Švietimas, o ne gąsdinimas

Norint iš tikrųjų mažinti rizikas ir padėti žmonėms priimti informuotus sprendimus, būtina analizuoti kiekvieną medžiagą atskirai, remiantis mokslu, tikrais duomenimis ir kultūriniu kontekstu. Tikslumas, o ne bendro pobūdžio baimė, yra tai, kas iš tiesų prisideda prie visuomenės saugumo.

Šiandien turime galimybę kalbėti apie šias temas brandžiai ir atsakingai. Visi suprantame, kad žmonės vartoja ir vartos psichoaktyviasias medžiagas – tai yra realybė. Todėl klausimas nėra „už“ ar „prieš“. Klauskime, kaip sumažinti rizikas, kaip užtikrinti švietimą, kaip skatinti saugias praktikas. Demonizacija ir gąsdinimas niekada nebuvo veiksminga prevencijos priemonė. Ji tik dar labiau stumia žmones į šešėlį.

Dėkojame Malinauskui ir Gutauskui, kad atkreipė dėmesį į pavojingas ir manipuliatyvias praktikas. Tai – svarbus darbas. Tačiau kartu kviečiame praplėsti diskusiją ir pažvelgti į problemą plačiau – įtraukti mokslą, kontekstą, istoriją ir rizikų mažinimo principus. Tik taip galime kurti saugesnę ir labiau informuotą visuomenę, kurioje žmonės nėra paliekami vieni su juodąja rinka.