Psichoaktyviųjų medžiagų draudimas: kaip kultūra, religija ir istorija formuoja pasaulio požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra senas kaip pati žmonija. Nuo seniausių laikų žmonės ieškojo būdų pakeisti savo sąmonės būseną – ar tai būtų dvasiniai ritualai, ar malonumo paieškos, ar tiesiog noras pabėgti nuo kasdienybės. Tačiau per šimtmečius įvairios kultūros, religijos ir istorinės aplinkybės formavo skirtingą požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas. Šiandien mes matome paradoksą: vienos medžiagos yra legalios ir plačiai priimtinos, o kitos – griežtai draudžiamos. Kaip tai atsitiko ir ką tai sako apie mūsų visuomenę? Šis klausimas verčia mus gilintis į kultūrinius, religinius ir istorinius veiksnius, kurie formuoja pasaulio požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas.

Religiniai ir moraliniai veiksniai

Religija atlieka svarbų vaidmenį formuojant požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas. Daugelio religijų doktrinos turi aiškias nuostatas dėl tam tikrų medžiagų vartojimo. Kaip teigia religijos istorikė Karen Armstrong, „religija dažnai atspindi ir stiprina visuomenės vertybes bei baimes“.

Šalyse, kuriose islamas yra valstybinė religija, alkoholio vartojimas yra griežtai draudžiamas. Jo vartojimas laikomas nuodėme, o pažeidėjai gali būti baudžiami įstatymu. Tuo tarpu krikščioniškose šalyse alkoholis yra plačiai priimtinas ir netgi integruotas į tam tikras religines apeigas, pavyzdžiui, komuniją.

Indijoje kanapės ir opijus tradiciškai buvo vartojami tiek medicininiais, tiek religiniais tikslais. Kanapės, žinomos kaip „bhang“, buvo vartojamos per šventes ir ritualus. Tačiau valdant kolonijinei valdžiai britai stengėsi kontroliuoti ir apriboti šių medžiagų vartojimą, remdamiesi savo moraliniais standartais ir ekonominiais interesais.

Istoriniai pokyčiai ir medžiagų stigma

Istoriškai tam tikrų medžiagų statusas radikaliai keitėsi, atspindėdamas socialinius ir politinius pokyčius. Heroinas yra puikus pavyzdys. XIX a. jis buvo atrastas kaip morfino junginys ir buvo laikomas stebuklingu vaistu nuo kosulio bei kitų negalavimų. Jis buvo plačiai naudojamas medicinoje ir netgi rekomenduojamas vaikams. Tik vėliau buvo suprasta jo priklausomybės rizika ir heroinas tapo griežtai kontroliuojama medžiaga.

Alkoholis yra dar vienas psichoaktyviosios medžiagos pavyzdys, kurios vartojimas yra labai populiarus, nepaisant didžiulio mirtingumo ir socialinės žalos. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, alkoholis kasmet sukelia apie 3 mln. mirčių pasaulyje. Lietuvoje alkoholis taip pat yra viena iš pagrindinių sveikatos problemų priežasčių. Nepaisant to, alkoholis yra socialiai priimtinas ir dažnai netgi skatinamas kultūrinėse ir socialinėse veiklose dėl istoriškai ilgos ir plačiai praktikuojamos vartojimo kultūros.

Tabakas, nepaisant akivaizdžios žalos sveikatai, išliko legalia medžiaga daugelyje pasaulio šalių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tabako vartojimas kasmet sukelia apie 8 mln. mirčių pasaulyje. Lietuvoje, remiantis Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) duomenimis, tabako vartojimo sukeltos ligos yra viena pagrindinių mirties priežasčių. Vis dėlto, tabako pramonė yra didelė ekonominė jėga, turinti įtakos politikai ir visuomenės požiūriui. Pavyzdžiui, „Philip Morris International“ siekė įvesti savo kaitinamojo tabako gaminį IQOS JAV rinkoje, teigdama, kad šis produktas sumažina kenksmingų cheminių medžiagų poveikį, palyginus su tradicinėmis cigaretėmis. 2020 m. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) leido prekybą IQOS informuojant pirkėjus apie mažiau žalingą šio produkto poveikį sveikatai palyginus su tradicinėmis cigaretėmis.

Įdomu tai, kad visuomenės požiūris į psichoaktyviąsias medžiagas yra labiau susijęs su vartojimo aplinkybėmis nei su pačia medžiaga. Tokie pavyzdžiai akivaizdūs ir kalbant apie opiodus. Nors heroinas buvo uždraustas dėl priklausomybės rizikos, sintetinių opioidų, tokių kaip oksikodonas ir fentanilis, vartojimas medicinoje yra plačiai paplitęs. Asmuo, vartojantis sintetinius opioidus pagal gydytojo receptą, yra visuomenės vertinamas tolerantiškiau nei tas, kuris vartoja nelegalius opioidus. JAV opioidų krizė parodė, kad nuo šių vaistų priklausomi žmonės susiduria su rimtomis sveikatos problemomis. Nepaisant to, farmacijos kompanijos ir toliau gamina bei platina šiuos vaistus, o pacientai, vartojantys juos medicininiais tikslais, retai susiduria su ta pačia socialine stigmatizacija kaip tie, kurie vartoja opioidus nelegaliame kontekste.

Iš aukščiau paminėto pavyzdžio matome, kad stigmatizacija labiau priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis medžiagos vartojamos ir kas jas vartoja. Medžiagos, kurios sukelia didelę žalą, tokios kaip alkoholis ir tabakas, lieka legalios ir socialiai priimtinos, o kitos, nors ir neretai turinčios mažesnį žalingą poveikį, yra griežtai draudžiamos. Tuo tarpu žmonės, vartojantys nelegalius opioidus, dažnai susiduria su stigmatizacija ir teisinėmis pasekmėmis, nors priklausomybės problema gali būti tokia pat rimta kaip ir tų, kurie priklausomi nuo legaliai skiriamų sintetinių opioidų.

Šie pavyzdžiai rodo, kad draudimų ir kontrolės politika dažnai grindžiama ne vien moksliniais duomenimis ar realia žala, bet ir socialiniais bei politiniais interesais. Tai skatina diskusiją apie tai, kaip visuomenė turėtų vertinti ir reguliuoti įvairias psichoaktyviąsias medžiagas, siekdama sumažinti žalą ir užtikrinti teisingą požiūrį į visus asmenis, nepriklausomai nuo to, kokias medžiagas jie vartoja.

Vakarų įtaka ir globalizacija

Tarptautinė psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės sistema daugiausia atspindi Vakarų valstybių – ypač JAV ir Europos šalių – vertybes, interesus ir kultūrines normas. JAV, būdama ekonomine ir politine supervalstybe, stipriai paveikė pasaulio psichoaktyviųjų medžiagų politiką. 1912 m. Hagos opijaus konvencija ir vėlesnės tarptautinės sutartys buvo sukurtos daugiausia JAV iniciatyva, siekiant kontroliuoti opijaus prekybą ir vartojimą.

Kitose kultūrose, nutolusiose nuo Vakarų normų, egzistuoja visiškai kitokie požiūriai į psichoaktyviąsias medžiagas. Pavyzdžiui, koka lapai, tradiciškai vartojami Andų kalnuose vietinių gyventojų kaip natūralus stimuliantas, yra neatsiejama kultūrinės, medicininės ir dvasinės praktikos dalis. Andų gyventojai naudoja koka lapus dėl jų energijos suteikiančių savybių, kurie padeda susidoroti su fiziniu krūviu, deguonies trūkumu aukštumose ir skausmais. Lapų kramtymas yra šimtmečius gyvavusi praktika, kuri turi mažai bendro su kokaino gamyba ir poveikiu. Vis dėlto, tarptautinė psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės politika draudžia šių lapų vartojimą daugelyje pasaulio šalių, nes iš koka lapų galima sintetinti kokainą.

Kultūrinės ir ekonominės aplinkybės gali paveikti požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas, nepaisant jų žalingo poveikio. Nikotinas, kilęs iš vietinių Amerikos tautų tradicijų, buvo suvakarietintas ir išplėtotas į didžiulę pasaulinę rinką, kurioje  dominuoja Vakarų kompanijos, tokios kaip British American Tobacco ir Philip Morris. Tabako pramonė – milijardų dolerių vertės rinka – tiekia produktą, kuris sukelia stiprią priklausomybę, tačiau vis dar yra daugelyje valstybių ir dažnai vaizduojamas kaip priimtinas visuomenėje.

Taip pat svarbu paminėti, kad tabako pramonė daro ypatingą įtaką mažų ir vidutinių pajamų šalių vyriausybėms, pabrėždamos ekonominę naudą ir taip stabdydamos griežtesnių tabako kontrolės priemonių įgyvendinimą. Puikus to pavyzdys – Malavis. Tabako pramonė pasinaudojo šalies ekonominiu pažeidžiamumu ir priklausomybe nuo tabako auginimo, siekdama blokuoti tarptautines tabako kontrolės iniciatyvas. Tabako kompanijos aktyviai priešinosi PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (FCTC) įgyvendinimui, grasindamos sumažinti investicijas arba darbo vietas, jei būtų įvestos griežtesnės reguliavimo priemonės. Ši taktika padėjo išlaikyti silpnus reguliavimus, leidžiančius pramonei tęsti veiklą, nepaisant didžiulių visuomenės sveikatos nuostolių.

Šie dvigubi standartai atspindi ne tiek medžiagų savybes, kiek kultūrinius ir ekonominius interesus. Taigi, psichoaktyvių medžiagų politika dažnai yra neatsiejama nuo geopolitikos ir ekonominės naudos.

Politika, populizmas ir draudimų politika ir “kito” baimė

Psichoaktyviųjų medžiagų draudimų politika dažnai grindžiama ne moksliniais duomenimis apie medžiagos žalą, bet politiniais, ideologiniais ir moraliniais motyvais. Politikai dažnai naudojasi psichoaktyviųjų medžiagų tema siekdami populiarumo, žadėdami griežtus veiksmus, didesnį saugumą ir kovą su nusikalstamumu. Tačiau toks požiūris ne visada sprendžia problemos esmę ir gali sukelti daugiau žalos nei naudos.

Sue Pryce savo knygoje „Fixing Drugs: The Politics of Drug Prohibition“ pabrėžia, kad daugelis politikų bando valdyti psichoaktyviųjų medžiagų problemas draudimais, o ne spręsti jas iš pagrindų. Ji teigia, kad draudimų politika veda į stigmatizaciją, stiprina nusikalstamas gaujas, skatina sisteminį smurtą, terorą, korupciją ir net tarptautinius konfliktus.

Politikai retai pripažįsta, kad psichoaktyviųjų medžiagų problema yra sudėtinga ir daugialypė, reikalaujanti kompleksinio sprendimo platesniame kontekste (apimant švietimo, gydymo, mokslo tyrimų finansavimo ir kitas sritis). Vietoj to, jie dažnai renkasi paprastus, bet neveiksmingus sprendimus, kurie gali būti populiarūs rinkėjų akyse, bet neefektyvūs ilgalaikėje perspektyvoje.

Taip pat vienas iš veiksnių, lemiančių požiūrį į tam tikras medžiagas, yra kultūriniai skirtumai ir ksenofobija. Istoriškai medžiagos, kurios buvo svetimos tam tikrai kultūrai, dažnai buvo laikomos pavojingomis, amoraliomis ar net demoniškomis. Ši baimė dažnai buvo susijusi su svetimumo pojūčiu ir nežinojimu apie naują medžiagą bei jos poveikį.

Pavyzdžiui, XVII a. tabakas, atvežtas iš Amerikos į Europą, buvo sutiktas su dideliu įtarumu. Rusijoje ir Vokietijoje tabako rūkymas buvo laikomas nusikaltimu, ir rūkoriai galėjo būti griežtai baudžiami. Tabakas buvo siejamas su „barbariškais“ indėnais, o jo vartojimas buvo laikomas svetimos kultūros įtaka, kuri gali pakenkti vietiniams papročiams ir tradicijoms.

Panaši tendencija matoma ir šiandien. Psichoaktyviosios medžiagos dažnai siejamos su tam tikromis socialinėmis grupėmis ar imigrantais, sukeldami ksenofobiją ir norą juos kontroliuoti ar uždrausti. Pavyzdžiui, XX a. pr. JAV opijaus vartojimas buvo siejamas su kinų imigrantais, kokaino vartojimas – su afroamerikiečiais, o kanapių vartojimas – su meksikiečiais. Šie stereotipai padėjo formuoti griežtą psichoaktyviųjų medžiagų draudimų politiką, grindžiamą ne tiek moksliniais faktais, kiek rasiniais, socialiniais prietarais.

Draudimų politika turi daugybę neigiamų pasekmių, kurios dažnai yra ignoruojamos. Viena iš pagrindinių pasekmių yra juodosios rinkos plėtra. Kai medžiagos yra uždraustos, paklausa niekur nedingsta, ji sukuria nelegalią rinką, kurią kontroliuoja nusikalstamos grupuotės. Šios grupuotės dažnai naudoja smurtą, korupciją ir terorą siekdamos kontroliuoti rinką ir apsaugoti savo interesus.

Pavyzdžiui, Meksikoje karai tarp kartelių ir valdžios institucijų per pastaruosius dešimtmečius nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių. Tai ne tik statistika – tai realūs žmonės, šeimos ir bendruomenės, kurios patiria smurtą ir netektis. Psichoaktyviųjų medžiagų prekyba finansuoja teroristines organizacijas, destabilizuoja valstybes ir kelia grėsmę tarptautiniam saugumui.

Be to, draudimai stigmatizuoja vartotojus, kurie bijo ieškoti pagalbos dėl priklausomybės ar sveikatos problemų. Tai apsunkina sveikatos priežiūros institucijų darbą, didina perdozavimo atvejų skaičių ir skatina ligų plitimą, tokių kaip ŽIV infekcija ir hepatitas.

Draudimų politika taip pat sukuria didelę finansinę naštą valstybei. Milijardai eurų yra išleidžiami teisėsaugai, teismams ir kalėjimams, kovojant su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu ir prekyba. Šios lėšos galėtų būti panaudotos prevencijai, švietimui ir gydymui, kurie būtų efektyvesni sprendžiant problemą.

Ar laikas permąstyti draudimų politiką?

Atsižvelgiant į tai, kad dabartinė draudimų politika ne visada duoda norimų rezultatų, kyla klausimas, ar nereikėtų permąstyti požiūrio į psichoaktyviąsias medžiagas? Kai kurios šalys jau žengė šį žingsnį ir pasiekė teigiamus rezultatus.

Portugalija 2001 m. dekriminalizavo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Vietoje baudžiamųjų priemonių, šalis orientavosi į gydymą, prevenciją ir socialinę reintegraciją. Rezultatai rodo, kad sumažėjo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, perdozavimo atvejų ir su tuo susijusių sveikatos problemų. ŽIV infekcijų skaičius tarp psichoaktyviųjų medžiagų vartotojų sumažėjo, o daugiau žmonių kreipiasi pagalbos dėl priklausomybės. Kita vertus, pastaraisiais metais pastebėta tam tikrų neigiamų tendencijų. 2022 m. psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas Portugalijoje padidėjo. Nuo 2001 m. iki 2022 m. suaugusiųjų, bent kartą vartojusių nelegalias psichoaktyviąsias medžiagas, procentas išaugo nuo 7,8% iki 12,8%. Nors šis rodiklis vis dar yra žemesnis už Europos vidurkį, tendencija kol kas rodo didėjantį vartojimą. Visgi, vertinant dekriminalizacijos poveikį vartojimui, svarbu pažymėti, kad šis vartojimo didėjimas neapsiriboja vien Portugalija. Nuo 2001 m. psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas augo ir kitose Europos šalyse, nepaisant to, ar jose buvo įgyvendinta dekriminalizacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kur dekriminalizacija nėra įvesta, kanapes bent kartą gyvenime vartojusių suaugusiųjų procentas nuo 2001 iki 2022 m. padidėjo daugiau nei dvigubai. Taigi, nors Portugalijos atveju pastebimas vartojimo augimas, tai atspindi platesnę regioninę tendenciją, kurią veikia įvairūs socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai.

Kanada ir Urugvajus legalizavo kanapių vartojimą rekreaciniais tikslais, siekdami kontroliuoti rinką, sumažinti nusikalstamumą ir surinkti papildomų mokesčių pajamų. Šios šalys investuoja į švietimą, prevenciją ir gydymą, suprasdamos, kad vien tik draudimai problemos neišspręs.

Šveicarija išsiskyrė inovatyvia politika, taikydama heroino pagalbinę terapiją (HAT) griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, skirtą asmenims, kuriems tradicinis opioidų pakaitinis gydymas nebuvo veiksmingas. Šis metodas, unikalus savo požiūriu ir įgyvendinimu, prisidėjo prie perdozavimo ir AIDS atvejų skaičiaus sumažinimo bei pacientų gyvenimo kokybės gerinimo. Svarbu paminėti, kad kitos šalys, nors tyrimai ir praktika rodo teigiamas tendencijas, nesiryžta žengti šio žingsnio dėl sociologinių ir politinių priežasčių.

Išvados

Apžvelgiant psichoaktyviųjų medžiagų draudimų politikos kultūrinius, istorinius ir religinius kontekstus, tampa akivaizdu, kad visuomenės požiūris į šias medžiagas formuojamas ne tik dėl objektyvios žalos ar mokslinių duomenų, bet ir dėl giluminių socialinių bei politinių veiksnių. Tokie aspektai kaip istorinis paveldas ar kultūriniai stereotipai gali kurti tam tikrą naratyvą, kuris dažnai stiprinamas žiniasklaidoje ar politinėje retorikoje. Todėl svarbu suprasti, kad informacija apie psichoaktyviąsias medžiagas gali būti pateikiama šališkai ir pasitelkiama tam tikrų ideologijų sklaidai. Siūlome kritiškai vertinti viešoje erdvėje pateikiamus teiginius ir giliau analizuoti, kaip susiformuoja mūsų įsitikinimai apie šias medžiagas, išvengiant manipuliacijų, dezinformacijos ir skubotų išvadų.

Literatūra

• Pryce, Sue (2012). Fixing Drugs: The Politics of Drug Prohibition. Palgrave Macmillan.
• Musto, David (1999). The American Disease: Origins of Narcotic Control. Oxford University Press.
• Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD). (2021). Metinė ataskaita apie narkotikų situaciją Lietuvoje.
• Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). (2020). Global Tobacco Epidemic Report.
• Nutt, David et al. (2010). „Drug harms in the UK: a multicriteria decision analysis”. The Lancet.
• Transform Drug Policy Foundation. (2016). The Alternative World Drug Report.
• European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction (EMCDDA). (2020). European Drug Report.
• United Nations Office on Drugs and Crime (UNODC). (2020). World Drug Report.
• 2024 m. Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaita. Tendencijos ir pokyčiai | www.euda.europa.eu
• https://www.fda.gov/news-events/press-announcements/fda-authorizes-marketing-iqos-tobacco-heating-system-reduced-exposure-information
• https://link.springer.com/article/10.1007/s10552-012-9914-0?utm_source=chatgpt.com
• https://www.euda.europa.eu/media-library/edr24/dashboard-prevalence-cannabis-use-europe_en
• https://www.northcarolinahealthnews.org/2019/01/21/switzerland-couldnt-stop-drug-users-so-it-started-supporting-them