Tačiau iš kai kurių temų pateikimo sudaromas toks įspūdis, jog problema slypi pačiose psichoaktyviosiose medžiagose. Būtent šis retorinis pasirinkimas yra klaidinantis ir gali prisidėti prie visuomenėje gajaus, tačiau atgyvenusio „karo prieš narkotikus“ naratyvo.

Pasenę naratyvai

Daugeliui žiūrovų „narkotikai“ tampa sinonimu priklausomybei, todėl labai skirtingos medžiagos apibūdinamos taip, tarsi būtų vienodai pavojingos. Tai neatitinka dabartinių mokslinių žinių. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad klasikiniai psichedelikai pasižymi kitokiu veikimo mechanizmu nei priklausomybę sukeliantys stimuliantai ar opioidai, o ypač fizinės priklausomybės rizika psichedelikams nebūdinga. Kai kurie psichedelikai yra netgi naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant priklausomybes nuo alkoholio, tabako ar net heroino (1,2,3). Tyrimai rodo, kad daugelis psichedelikų nesukelia abstinencijos, o jų terapinis poveikis gali trukti kelias savaites ar mėnesius net po vienos patirties.

Epizode taip pat teigiama, kad nėra duomenų apie Amazonės augalų terapinį potencialą: „nauda yra iš piršto laužta. Taip, tai yra kažkieno tradicija, bet gerų geriausiai tai gali pasiekti emocinį sukrėtimą arba, kaip jie sako, emocijų perkrovimą“. Tai nėra tikslu. Ajahuaska Vakarų mokslinėje literatūroje minima jau nuo XIX amžiaus (4), o per pastaruosius dešimtmečius atlikta dešimtys rimtų klinikinių tyrimų, įskaitant placebu kontroliuojamus. Šiandien turime aiškių duomenų, kad net viena ajahuaskos dozė gali reikšmingai sumažinti depresijos ar nerimo simptomus. Kai kurie tyrimai rodo iki 78 % depresijos simptomų sumažėjimą ir iki 70 % nerimo simptomų sumažėjimą (5). To negalima paaiškinti vien placebo efektu. Todėl kyla klausimas, kodėl visa ši literatūra epizode buvo visiškai ignoruota, o selektyviai pasirinkti kraštutiniai atvejai?

Taip pat psichedelikų poveikis epizode apibūdinamas gana karikatūriškai, kartojant pasenusias XX a. 8-ojo deš. klišes iš „anti-drug“ propagandos. Pavyzdžiui, magiškųjų grybų efektas apibūdinamas kaip vien jutiminės haliucinacijos: „Žmonės, jų suvartoję, dažnai sako girdėję spalvas, matę iškreiptą vaizdą ir taip toliau, bet tu dėl to stebuklingai neišmoksi naujos informacijos…“. Arnas vartojimą prilygina alkoholizmui, pridurdamas: „smegenis veikiančių medžiagų vartojimą vadinti mokykla, savęs pažinimu ir energijos atstatymu yra tiesiog pasiteisinimas jas vartoti“. Arnas pamiršta, kad dauguma žmonių kasdien vartoja „smegenis veikiančias medžiagas“ įvairiais tikslais: kofeiną budrumui ir energijai, vaistažoles nerimo mažinimui ir pan. O savęs pažinimas bei egzistencinių problemų sprendimas, naudojant įvairius haliucinogenus ir entaktogenus, yra ne tik įmanomas – tuo grindžiama psichedelinė terapija (6). Ir tai nėra pogrindis: tokias paslaugas įteisina vis daugiau šalių, o jų veiksmingumą patvirtina mokslas (7).

Tai nereiškia, kad ajahuaska ir kitos medžiagos savaime yra saugios ar tinkamos vartoti nekontroliuojamoje aplinkoje. Tačiau svarbu atskirti du dalykus: psichedelikus kaip medžiagas ir nereguliuojamą, neatsakingą rinką, kurioje jie naudojami. Būtent pavojinga rinka, o ne pačios medžiagos, sukelia didžiąją dalį epizode aptariamų problemų. Šiuo klausimu sutinkame su Malinausku: komerciniai „šamanai“, žadantys išgydyti onkologines ligas ar naudojantys nekontroliuojamas dozes, kelia realią riziką žmonių sveikatai. Epizode pateikti konkretūs pavyzdžiai – mirties atvejai, smurtas, pavojingas turizmas į Pietų Ameriką – yra labai rimti ir tikri.

Tačiau šios problemos kyla būtent dėl to, kad rinką užpildo ne kvalifikuoti specialistai, o žmonės be medicininių žinių, kurie neteisingai interpretuoja tradicines praktikas ir manipuliuoja pažeidžiamais žmonėmis. Kai psichedelikų vartojimas vyksta visiškai šešėlyje, be švietimo, be rizikų mažinimo kultūros, be aiškių standartų, natūraliai daugėja traumų ir žalos. Todėl svarbiausia žinutė, kurią norime išryškinti, yra tokia: problema nėra medžiagos. Problema yra juodoji rinka ir neatsakingas naratyvas.

Kambo nėra tas pats, kas ajahuaska

Galiausiai, epizode kalbama apie Amazonės regione paplitusį kambo. Tai beždžionvarlės Phyllomedusa bicolor odos sekretas, vartojamas genčių „apsivalymo“ ritualuose. Kambo išties turi ilgą etnografinę istoriją tarp Katukina ir kitų genčių, o jo naudojimas dokumentuotas jau XX a. viduryje (8, 9).

Varlės sekrete esantys bioaktyvūs peptidai – ceruletidas, dermaseptinai ir kiti – yra moksliškai identifikuoti. Ceruletidas pasižymi stipriu farmakologiniu poveikiu virškinimo sistemai, o dermaseptinai laboratorinėse sąlygose demonstruoja antimikrobinį aktyvumą. Tačiau šie biologiniai efektai nereiškia, kad kambo yra saugi priemonė.

Augant „alternatyvios medicinos“ rinkai, internete atsirado įmonių, siūlančių kambo kaip priemonę Alzheimerio, Parkinsono ligoms, hepatitui, diabetui gydyti ar insulto prevencijai, nors tam nėra klinikinių įrodymų. Šis reiškinys – mokslo terminų ir preliminarių laboratorinių rezultatų pavertimas komercinėmis „gydymo pažadų“ antraštėmis – būdingas daugeliui internetinių sveikatingumo produktų.

Vis dėlto, su epizodo dalyviais sutinkame dėl pagrindinės žinutės: kambo procedūros gali būti pavojingos. Perdozavimas vandeniu (hiponatremija), širdies ritmo sutrikimai, stiprūs virškinimo sistemos simptomai ir sunkios nervų sistemos reakcijos yra dokumentuoti medicininėje literatūroje. Yra ir keli patvirtinti mirties atvejai (10). Dėl šių rizikų Brazilijos sveikatos agentūra ANVISA 2016 m. uždraudė kambo reklamuoti ir pardavinėti komerciniais tikslais.

Svarbu aiškiai pasakyti, kad kambo nėra tas pats, kas ajahuaska ar psilocibino turintys grybai. Tai skirtingos medžiagos, turinčios skirtingą veikimo mechanizmą, tradicinį kontekstą ir rizikos profilį. Jas suplakus į vieną kategoriją prarandamas mokslinis ir kultūrinis kontekstas bei sudaromas klaidingas įspūdis, kad visos jos yra vienodai pavojingos ar turi panašų poveikį. Tokia painiava gali paskatinti netikslius įsitikinimus – pavyzdžiui, kad psichedelikai turi opioidinį poveikį, kad ajahuaska savaime kelia mirties riziką, ar kad kambo vartojamas apsvaigimui.

Švietimas, o ne gąsdinimas

Norint iš tikrųjų mažinti rizikas ir padėti žmonėms priimti informuotus sprendimus, būtina analizuoti kiekvieną medžiagą atskirai, remiantis mokslu, tikrais duomenimis ir kultūriniu kontekstu. Tikslumas, o ne bendro pobūdžio baimė, yra tai, kas iš tiesų prisideda prie visuomenės saugumo.

Šiandien turime galimybę kalbėti apie šias temas brandžiai ir atsakingai. Visi suprantame, kad žmonės vartoja ir vartos psichoaktyviasias medžiagas – tai yra realybė. Todėl klausimas nėra „už“ ar „prieš“. Klauskime, kaip sumažinti rizikas, kaip užtikrinti švietimą, kaip skatinti saugias praktikas. Demonizacija ir gąsdinimas niekada nebuvo veiksminga prevencijos priemonė. Ji tik dar labiau stumia žmones į šešėlį.

Dėkojame Malinauskui ir Gutauskui, kad atkreipė dėmesį į pavojingas ir manipuliatyvias praktikas. Tai – svarbus darbas. Tačiau kartu kviečiame praplėsti diskusiją ir pažvelgti į problemą plačiau – įtraukti mokslą, kontekstą, istoriją ir rizikų mažinimo principus. Tik taip galime kurti saugesnę ir labiau informuotą visuomenę, kurioje žmonės nėra paliekami vieni su juodąja rinka.

Šaltiniai:

1. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/26841800/
2. https://journals.sagepub.com/doi/pdf/10.1177/2045125316638008
3. https://www.mdpi.com/1648-9144/61/2/278
4. https://www.samorini.it/doc1/alt_aut/sz/spruce-on-some-remarkable-narcotics-of-the-amazon-valley-and-orinoco.pdf
5. https://www.zora.uzh.ch/server/api/core/bitstreams/d4914809-a378-4795-8e7f-e53d36e60dd2/content
6. https://www.mdpi.com/2075-4426/15/10/450
7. https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0028390822004580
8. https://www.researchgate.net/publication/283166812_Medical_Drug_or_Shamanic_Power_Plant_The_Uses_of_Kambo_in_Brazil
9. https://www.researchgate.net/publication/330021177_Kambo_A_Shamanistic_Ritual_Arriving_in_the_West_-_Description_Risks_and_Perception_by_the_Users
10. https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC11833272/

The post Reakcija į Skirmanto Malinausko epizodą: Problema ne psichedelikai, o naratyvas appeared first on Young Wave - Jauna Banga.

Religiniai ir moraliniai veiksniai

Religija atlieka svarbų vaidmenį formuojant požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas. Daugelio religijų doktrinos turi aiškias nuostatas dėl tam tikrų medžiagų vartojimo. Kaip teigia religijos istorikė Karen Armstrong, „religija dažnai atspindi ir stiprina visuomenės vertybes bei baimes“.

Šalyse, kuriose islamas yra valstybinė religija, alkoholio vartojimas yra griežtai draudžiamas. Jo vartojimas laikomas nuodėme, o pažeidėjai gali būti baudžiami įstatymu. Tuo tarpu krikščioniškose šalyse alkoholis yra plačiai priimtinas ir netgi integruotas į tam tikras religines apeigas, pavyzdžiui, komuniją.

Indijoje kanapės ir opijus tradiciškai buvo vartojami tiek medicininiais, tiek religiniais tikslais. Kanapės, žinomos kaip „bhang“, buvo vartojamos per šventes ir ritualus. Tačiau valdant kolonijinei valdžiai britai stengėsi kontroliuoti ir apriboti šių medžiagų vartojimą, remdamiesi savo moraliniais standartais ir ekonominiais interesais.

Istoriniai pokyčiai ir medžiagų stigma

Istoriškai tam tikrų medžiagų statusas radikaliai keitėsi, atspindėdamas socialinius ir politinius pokyčius. Heroinas yra puikus pavyzdys. XIX a. jis buvo atrastas kaip morfino junginys ir buvo laikomas stebuklingu vaistu nuo kosulio bei kitų negalavimų. Jis buvo plačiai naudojamas medicinoje ir netgi rekomenduojamas vaikams. Tik vėliau buvo suprasta jo priklausomybės rizika ir heroinas tapo griežtai kontroliuojama medžiaga.

Alkoholis yra dar vienas psichoaktyviosios medžiagos pavyzdys, kurios vartojimas yra labai populiarus, nepaisant didžiulio mirtingumo ir socialinės žalos. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, alkoholis kasmet sukelia apie 3 mln. mirčių pasaulyje. Lietuvoje alkoholis taip pat yra viena iš pagrindinių sveikatos problemų priežasčių. Nepaisant to, alkoholis yra socialiai priimtinas ir dažnai netgi skatinamas kultūrinėse ir socialinėse veiklose dėl istoriškai ilgos ir plačiai praktikuojamos vartojimo kultūros.

Tabakas, nepaisant akivaizdžios žalos sveikatai, išliko legalia medžiaga daugelyje pasaulio šalių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tabako vartojimas kasmet sukelia apie 8 mln. mirčių pasaulyje. Lietuvoje, remiantis Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) duomenimis, tabako vartojimo sukeltos ligos yra viena pagrindinių mirties priežasčių. Vis dėlto, tabako pramonė yra didelė ekonominė jėga, turinti įtakos politikai ir visuomenės požiūriui. Pavyzdžiui, „Philip Morris International“ siekė įvesti savo kaitinamojo tabako gaminį IQOS JAV rinkoje, teigdama, kad šis produktas sumažina kenksmingų cheminių medžiagų poveikį, palyginus su tradicinėmis cigaretėmis. 2020 m. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) leido prekybą IQOS informuojant pirkėjus apie mažiau žalingą šio produkto poveikį sveikatai palyginus su tradicinėmis cigaretėmis.

Įdomu tai, kad visuomenės požiūris į psichoaktyviąsias medžiagas yra labiau susijęs su vartojimo aplinkybėmis nei su pačia medžiaga. Tokie pavyzdžiai akivaizdūs ir kalbant apie opiodus. Nors heroinas buvo uždraustas dėl priklausomybės rizikos, sintetinių opioidų, tokių kaip oksikodonas ir fentanilis, vartojimas medicinoje yra plačiai paplitęs. Asmuo, vartojantis sintetinius opioidus pagal gydytojo receptą, yra visuomenės vertinamas tolerantiškiau nei tas, kuris vartoja nelegalius opioidus. JAV opioidų krizė parodė, kad nuo šių vaistų priklausomi žmonės susiduria su rimtomis sveikatos problemomis. Nepaisant to, farmacijos kompanijos ir toliau gamina bei platina šiuos vaistus, o pacientai, vartojantys juos medicininiais tikslais, retai susiduria su ta pačia socialine stigmatizacija kaip tie, kurie vartoja opioidus nelegaliame kontekste.

Iš aukščiau paminėto pavyzdžio matome, kad stigmatizacija labiau priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis medžiagos vartojamos ir kas jas vartoja. Medžiagos, kurios sukelia didelę žalą, tokios kaip alkoholis ir tabakas, lieka legalios ir socialiai priimtinos, o kitos, nors ir neretai turinčios mažesnį žalingą poveikį, yra griežtai draudžiamos. Tuo tarpu žmonės, vartojantys nelegalius opioidus, dažnai susiduria su stigmatizacija ir teisinėmis pasekmėmis, nors priklausomybės problema gali būti tokia pat rimta kaip ir tų, kurie priklausomi nuo legaliai skiriamų sintetinių opioidų.

Šie pavyzdžiai rodo, kad draudimų ir kontrolės politika dažnai grindžiama ne vien moksliniais duomenimis ar realia žala, bet ir socialiniais bei politiniais interesais. Tai skatina diskusiją apie tai, kaip visuomenė turėtų vertinti ir reguliuoti įvairias psichoaktyviąsias medžiagas, siekdama sumažinti žalą ir užtikrinti teisingą požiūrį į visus asmenis, nepriklausomai nuo to, kokias medžiagas jie vartoja.

Vakarų įtaka ir globalizacija

Tarptautinė psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės sistema daugiausia atspindi Vakarų valstybių – ypač JAV ir Europos šalių – vertybes, interesus ir kultūrines normas. JAV, būdama ekonomine ir politine supervalstybe, stipriai paveikė pasaulio psichoaktyviųjų medžiagų politiką. 1912 m. Hagos opijaus konvencija ir vėlesnės tarptautinės sutartys buvo sukurtos daugiausia JAV iniciatyva, siekiant kontroliuoti opijaus prekybą ir vartojimą.

Kitose kultūrose, nutolusiose nuo Vakarų normų, egzistuoja visiškai kitokie požiūriai į psichoaktyviąsias medžiagas. Pavyzdžiui, koka lapai, tradiciškai vartojami Andų kalnuose vietinių gyventojų kaip natūralus stimuliantas, yra neatsiejama kultūrinės, medicininės ir dvasinės praktikos dalis. Andų gyventojai naudoja koka lapus dėl jų energijos suteikiančių savybių, kurie padeda susidoroti su fiziniu krūviu, deguonies trūkumu aukštumose ir skausmais. Lapų kramtymas yra šimtmečius gyvavusi praktika, kuri turi mažai bendro su kokaino gamyba ir poveikiu. Vis dėlto, tarptautinė psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės politika draudžia šių lapų vartojimą daugelyje pasaulio šalių, nes iš koka lapų galima sintetinti kokainą.

Kultūrinės ir ekonominės aplinkybės gali paveikti požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas, nepaisant jų žalingo poveikio. Nikotinas, kilęs iš vietinių Amerikos tautų tradicijų, buvo suvakarietintas ir išplėtotas į didžiulę pasaulinę rinką, kurioje  dominuoja Vakarų kompanijos, tokios kaip British American Tobacco ir Philip Morris. Tabako pramonė – milijardų dolerių vertės rinka – tiekia produktą, kuris sukelia stiprią priklausomybę, tačiau vis dar yra daugelyje valstybių ir dažnai vaizduojamas kaip priimtinas visuomenėje.

Taip pat svarbu paminėti, kad tabako pramonė daro ypatingą įtaką mažų ir vidutinių pajamų šalių vyriausybėms, pabrėždamos ekonominę naudą ir taip stabdydamos griežtesnių tabako kontrolės priemonių įgyvendinimą. Puikus to pavyzdys – Malavis. Tabako pramonė pasinaudojo šalies ekonominiu pažeidžiamumu ir priklausomybe nuo tabako auginimo, siekdama blokuoti tarptautines tabako kontrolės iniciatyvas. Tabako kompanijos aktyviai priešinosi PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (FCTC) įgyvendinimui, grasindamos sumažinti investicijas arba darbo vietas, jei būtų įvestos griežtesnės reguliavimo priemonės. Ši taktika padėjo išlaikyti silpnus reguliavimus, leidžiančius pramonei tęsti veiklą, nepaisant didžiulių visuomenės sveikatos nuostolių.

Šie dvigubi standartai atspindi ne tiek medžiagų savybes, kiek kultūrinius ir ekonominius interesus. Taigi, psichoaktyvių medžiagų politika dažnai yra neatsiejama nuo geopolitikos ir ekonominės naudos.

Politika, populizmas ir draudimų politika ir “kito” baimė

Psichoaktyviųjų medžiagų draudimų politika dažnai grindžiama ne moksliniais duomenimis apie medžiagos žalą, bet politiniais, ideologiniais ir moraliniais motyvais. Politikai dažnai naudojasi psichoaktyviųjų medžiagų tema siekdami populiarumo, žadėdami griežtus veiksmus, didesnį saugumą ir kovą su nusikalstamumu. Tačiau toks požiūris ne visada sprendžia problemos esmę ir gali sukelti daugiau žalos nei naudos.

Sue Pryce savo knygoje „Fixing Drugs: The Politics of Drug Prohibition“ pabrėžia, kad daugelis politikų bando valdyti psichoaktyviųjų medžiagų problemas draudimais, o ne spręsti jas iš pagrindų. Ji teigia, kad draudimų politika veda į stigmatizaciją, stiprina nusikalstamas gaujas, skatina sisteminį smurtą, terorą, korupciją ir net tarptautinius konfliktus.

Politikai retai pripažįsta, kad psichoaktyviųjų medžiagų problema yra sudėtinga ir daugialypė, reikalaujanti kompleksinio sprendimo platesniame kontekste (apimant švietimo, gydymo, mokslo tyrimų finansavimo ir kitas sritis). Vietoj to, jie dažnai renkasi paprastus, bet neveiksmingus sprendimus, kurie gali būti populiarūs rinkėjų akyse, bet neefektyvūs ilgalaikėje perspektyvoje.

Taip pat vienas iš veiksnių, lemiančių požiūrį į tam tikras medžiagas, yra kultūriniai skirtumai ir ksenofobija. Istoriškai medžiagos, kurios buvo svetimos tam tikrai kultūrai, dažnai buvo laikomos pavojingomis, amoraliomis ar net demoniškomis. Ši baimė dažnai buvo susijusi su svetimumo pojūčiu ir nežinojimu apie naują medžiagą bei jos poveikį.

Pavyzdžiui, XVII a. tabakas, atvežtas iš Amerikos į Europą, buvo sutiktas su dideliu įtarumu. Rusijoje ir Vokietijoje tabako rūkymas buvo laikomas nusikaltimu, ir rūkoriai galėjo būti griežtai baudžiami. Tabakas buvo siejamas su „barbariškais“ indėnais, o jo vartojimas buvo laikomas svetimos kultūros įtaka, kuri gali pakenkti vietiniams papročiams ir tradicijoms.

Panaši tendencija matoma ir šiandien. Psichoaktyviosios medžiagos dažnai siejamos su tam tikromis socialinėmis grupėmis ar imigrantais, sukeldami ksenofobiją ir norą juos kontroliuoti ar uždrausti. Pavyzdžiui, XX a. pr. JAV opijaus vartojimas buvo siejamas su kinų imigrantais, kokaino vartojimas – su afroamerikiečiais, o kanapių vartojimas – su meksikiečiais. Šie stereotipai padėjo formuoti griežtą psichoaktyviųjų medžiagų draudimų politiką, grindžiamą ne tiek moksliniais faktais, kiek rasiniais, socialiniais prietarais.

Draudimų politika turi daugybę neigiamų pasekmių, kurios dažnai yra ignoruojamos. Viena iš pagrindinių pasekmių yra juodosios rinkos plėtra. Kai medžiagos yra uždraustos, paklausa niekur nedingsta, ji sukuria nelegalią rinką, kurią kontroliuoja nusikalstamos grupuotės. Šios grupuotės dažnai naudoja smurtą, korupciją ir terorą siekdamos kontroliuoti rinką ir apsaugoti savo interesus.

Pavyzdžiui, Meksikoje karai tarp kartelių ir valdžios institucijų per pastaruosius dešimtmečius nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių. Tai ne tik statistika – tai realūs žmonės, šeimos ir bendruomenės, kurios patiria smurtą ir netektis. Psichoaktyviųjų medžiagų prekyba finansuoja teroristines organizacijas, destabilizuoja valstybes ir kelia grėsmę tarptautiniam saugumui.

Be to, draudimai stigmatizuoja vartotojus, kurie bijo ieškoti pagalbos dėl priklausomybės ar sveikatos problemų. Tai apsunkina sveikatos priežiūros institucijų darbą, didina perdozavimo atvejų skaičių ir skatina ligų plitimą, tokių kaip ŽIV infekcija ir hepatitas.

Draudimų politika taip pat sukuria didelę finansinę naštą valstybei. Milijardai eurų yra išleidžiami teisėsaugai, teismams ir kalėjimams, kovojant su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu ir prekyba. Šios lėšos galėtų būti panaudotos prevencijai, švietimui ir gydymui, kurie būtų efektyvesni sprendžiant problemą.

Ar laikas permąstyti draudimų politiką?

Atsižvelgiant į tai, kad dabartinė draudimų politika ne visada duoda norimų rezultatų, kyla klausimas, ar nereikėtų permąstyti požiūrio į psichoaktyviąsias medžiagas? Kai kurios šalys jau žengė šį žingsnį ir pasiekė teigiamus rezultatus.

Portugalija 2001 m. dekriminalizavo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Vietoje baudžiamųjų priemonių, šalis orientavosi į gydymą, prevenciją ir socialinę reintegraciją. Rezultatai rodo, kad sumažėjo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, perdozavimo atvejų ir su tuo susijusių sveikatos problemų. ŽIV infekcijų skaičius tarp psichoaktyviųjų medžiagų vartotojų sumažėjo, o daugiau žmonių kreipiasi pagalbos dėl priklausomybės. Kita vertus, pastaraisiais metais pastebėta tam tikrų neigiamų tendencijų. 2022 m. psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas Portugalijoje padidėjo. Nuo 2001 m. iki 2022 m. suaugusiųjų, bent kartą vartojusių nelegalias psichoaktyviąsias medžiagas, procentas išaugo nuo 7,8% iki 12,8%. Nors šis rodiklis vis dar yra žemesnis už Europos vidurkį, tendencija kol kas rodo didėjantį vartojimą. Visgi, vertinant dekriminalizacijos poveikį vartojimui, svarbu pažymėti, kad šis vartojimo didėjimas neapsiriboja vien Portugalija. Nuo 2001 m. psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas augo ir kitose Europos šalyse, nepaisant to, ar jose buvo įgyvendinta dekriminalizacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kur dekriminalizacija nėra įvesta, kanapes bent kartą gyvenime vartojusių suaugusiųjų procentas nuo 2001 iki 2022 m. padidėjo daugiau nei dvigubai. Taigi, nors Portugalijos atveju pastebimas vartojimo augimas, tai atspindi platesnę regioninę tendenciją, kurią veikia įvairūs socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai.

Kanada ir Urugvajus legalizavo kanapių vartojimą rekreaciniais tikslais, siekdami kontroliuoti rinką, sumažinti nusikalstamumą ir surinkti papildomų mokesčių pajamų. Šios šalys investuoja į švietimą, prevenciją ir gydymą, suprasdamos, kad vien tik draudimai problemos neišspręs.

Šveicarija išsiskyrė inovatyvia politika, taikydama heroino pagalbinę terapiją (HAT) griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, skirtą asmenims, kuriems tradicinis opioidų pakaitinis gydymas nebuvo veiksmingas. Šis metodas, unikalus savo požiūriu ir įgyvendinimu, prisidėjo prie perdozavimo ir AIDS atvejų skaičiaus sumažinimo bei pacientų gyvenimo kokybės gerinimo. Svarbu paminėti, kad kitos šalys, nors tyrimai ir praktika rodo teigiamas tendencijas, nesiryžta žengti šio žingsnio dėl sociologinių ir politinių priežasčių.

Išvados

Apžvelgiant psichoaktyviųjų medžiagų draudimų politikos kultūrinius, istorinius ir religinius kontekstus, tampa akivaizdu, kad visuomenės požiūris į šias medžiagas formuojamas ne tik dėl objektyvios žalos ar mokslinių duomenų, bet ir dėl giluminių socialinių bei politinių veiksnių. Tokie aspektai kaip istorinis paveldas ar kultūriniai stereotipai gali kurti tam tikrą naratyvą, kuris dažnai stiprinamas žiniasklaidoje ar politinėje retorikoje. Todėl svarbu suprasti, kad informacija apie psichoaktyviąsias medžiagas gali būti pateikiama šališkai ir pasitelkiama tam tikrų ideologijų sklaidai. Siūlome kritiškai vertinti viešoje erdvėje pateikiamus teiginius ir giliau analizuoti, kaip susiformuoja mūsų įsitikinimai apie šias medžiagas, išvengiant manipuliacijų, dezinformacijos ir skubotų išvadų.

Literatūra

• Pryce, Sue (2012). Fixing Drugs: The Politics of Drug Prohibition. Palgrave Macmillan.
• Musto, David (1999). The American Disease: Origins of Narcotic Control. Oxford University Press.
• Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD). (2021). Metinė ataskaita apie narkotikų situaciją Lietuvoje.
• Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). (2020). Global Tobacco Epidemic Report.
• Nutt, David et al. (2010). „Drug harms in the UK: a multicriteria decision analysis”. The Lancet.
• Transform Drug Policy Foundation. (2016). The Alternative World Drug Report.
• European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction (EMCDDA). (2020). European Drug Report.
• United Nations Office on Drugs and Crime (UNODC). (2020). World Drug Report.
• 2024 m. Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaita. Tendencijos ir pokyčiai | www.euda.europa.eu
• https://www.fda.gov/news-events/press-announcements/fda-authorizes-marketing-iqos-tobacco-heating-system-reduced-exposure-information
• https://link.springer.com/article/10.1007/s10552-012-9914-0?utm_source=chatgpt.com
• https://www.euda.europa.eu/media-library/edr24/dashboard-prevalence-cannabis-use-europe_en
• https://www.northcarolinahealthnews.org/2019/01/21/switzerland-couldnt-stop-drug-users-so-it-started-supporting-them

The post Psichoaktyviųjų medžiagų draudimas: kaip kultūra, religija ir istorija formuoja pasaulio požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas appeared first on Young Wave - Jauna Banga.