Inhaliantai: trumpalaikis efektas, ilgalaikė žala

Šių metų birželio 4 d. dienraštyje „Kauno diena“ išleistas straipsnis „Žiebtuvėlių dujų uostymą prilygino šuoliui iš devinto aukšto“. Ši skambi citata, paimta iš interviu su toksikologu Linu Ždanavičiumi, gali sukelti skaitytojui lengvą nerimo jausmą, ir lakoniškai bei tiesmukai bando atgrąsyti visus nuo bandymo eksperimentuoti su dujų uostymu. Straipsnyje pateikiama naudinga medicininė informacija visiems, norintiems žinoti, kas vyksta mūsų kūne, kai apsinuodijame dujomis. Vis dėlto, tiek gąsdinanti citata, tiek straipsnyje pateikta informacija neapžvelgia šios problemos – svaiginimosi toksinais – pakankamai nuodugniai.

Apskaičiuota, kad kasmet inhaliantais piktnaudžiauja apie 800 000 jaunų žmonių. Higienos instituto 2024 m. statistikos leidinyje Mirties priežastys 2024 pranešama, jog nuo apsinuodijimo kenksmingomis medžiagomis pernai mirė 255 žmonės, iš kurių 196 buvo vyrai, o 59 – moterys. Tuo tarpu nuo apsinuodijimo psichoaktyviosiomis medžiagomis mirė 60 žmonių. Tiesa, negalime pasakyti, ar kenksmingos medžiagos, šiemet sukėlusios 255 mirties atvejus, buvo naudotos svaiginimosi tikslais, ar tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu žmogus netyčia pavartojo nuodingos medžiagos. Vis dėlto, statistika patvirtina, kad su chemikalais žaisti nevalia – tai iš tiesų neretai gali baigtis mirtimi. Taigi, kas paskatina žmones vartoti inhaliantus, ir ką būtina žinoti apie jų poveikį kūnui? Siekdami pagilinti visuomenės žinias apie įvairių toksinų pavojų, pateikiame svarbiausią informaciją apie legalius, kiekvienuose Senukuose aptinkamus produktus, kurių tikrai nederėtų uostyti, ir kodėl.

Inhaliantai yra įvardinami kaip atskira psichoaktyviųjų medžiagų kategorija. Tai lakios buitinės ar pramoninės cheminės medžiagos, kurių garai įkvepiami per nosį ar burną, sukeliant ūmų apsinuodijimą, pavyzdžiui, amilo nitritai, azoto oksidas, toluenas. Jų poveikis svyruoja nuo centrinės nervų sistemos (CNS) slopinimo ir euforijos iki ryškių vidinių bei išorinių haliucinacijų, priklausomai nuo medžiagos ir dozės. Šiai grupei nepriklauso medžiagos, kurioms reikia šildymo ar deginimo. Tabakas, kanapės, krekas ir kitos kaitinamos medžiagos taip pat nėra priskiriamos šiai kategorijai.

Pagrindinės inhaliantų grupės:

• medicininiai – nėra itin pavojingi juos naudojant tinkamomis sąlygomis ir medicininiams tikslams,
• toksiški – buitiniai chemikalai, neskirti žmonių vartojimui, labai nuodingi ar net mirtinai pavojingi.

Medicininiai inhaliantai

Medicinoje inhaliantai naudojami kelioms pagrindinėms paskirtims: anestezijai, kvėpavimo palengvinimui (bronchodiliatoriai), uždegimui mažinti, kvėpavimo takų infekcijoms gydyti ir pan. Iš visų medicininių inhaliantų kategorijų būtent anestetinės medžiagos yra žinomos dėl savo psichoaktyvaus efekto. Populiariausias rekreaciškai vartojamas anestetikas yra diazoto monoksidas, dar žinomas kaip juoko dujos. Medicinoje ši medžiaga naudojama ir anestezijai, ir skausmui malšinti. Taip pat diazoto monoksidas naudojamas kaip oksidatorius raketose ir automobilių lenktynėse variklių galiai padidinti. Įkvėptos juoko dujos sukelia trumpalaikę euforiją, disociaciją, audiovizualines haliucinacijas, trunkančias kelias minutes, todėl paplito šios medžiagos vartojimas rekreaciniais tikslais.

Tai vienas iš nedaugelio inhaliantų, kuris, vartojant tinkamu būdu, yra visai saugus, tačiau svarbu žinoti, kaip tai daryti teisingai.

1. Naudokite saugioje aplinkoje. Azotas gali sukelti galvos svaigimą, koordinacijos sutrikimą ar trumpalaikį sąmonės netekimą.
2. Venkite tiesioginio dujų balionėlių įkvėpimo. Naudokite balioną ar panašų būdą, kad dujos pirmiausia sušiltų ir sumažėtų slėgis – dėl didelio šalčio ir slėgio įkvėpdami tiesiai iš balionėlių galite nušalti arba pažeisti plaučius.
3. Nenaudokite dujų vieni. Jei apalptumėte arba jums būtų sunku kvėpuoti, šalia turėkite kitą žmogų – naudojant vieniems padidėja nelaimingų atsitikimų arba uždusimo rizika.
4. Darykite pertraukas ir vartokite B12 papildus. Dažnas piktnaudžiavimas azoto oksidu gali išeikvoti vitamino B12 atsargas organizme ir taip sukelti  polineuropatiją (nervų pažeidimus) ir ataksiją (judesių koordinacijos sutrikimą). Kritinį vitamino B12 trūkumą labai svarbu pastebėti ir diagnozuoti laiku, nes žala dar gali būti ištaisyta vartojant didelius kiekius vitamino B12 ir nutraukus azoto oksido vartojimą.

Dar vienas gerai žinomas medicininis inhaliantas – alkilo nitritai, dar žinomi kaip „poppers“. Tai lakiųjų skystų medžiagų klasė, naudojama kaip priešnuodis apsinuodijus cianidu.

Alkilo nitritai yra vazodilatatoriai. Pavartojus mūsų kraujagyslės plečiasi – kraujospūdis krenta, o tai sumažina deguonies patekimą į smegenis, todėl netrukus po įkvėpimo žmonės dažnai jaučia galvos svaigimą, plūduriavimo, šilumos jausmą. „Popperiai“ atpalaiduoja lygiųjų raumenų audinį visame kūne, įskaitant anusą ir kraujagysles, todėl kartais jie vartojami sekso metu. Dėl padidėjusios kraujotakos ir sumažėjusio slopinimo muzika, prisilietimas ar seksas gali tapti intensyvesni. Dėl šios priežasties popperių galima aptikti kai kuriose šalyse esančiose sekso prekių parduotuvėse. Lietuvoje nereceptinė prekyba amilo nitritu yra neteisėta, tačiau medžiaga nėra įtraukta į draudžiamųjų vartoti sąrašą.

Alkilo nitritų poveikis trunka kelias minutes. Perteklinis vartojimas arba maišymas su kitais vaistais (ypač su erekcijos sutrikimų vaistais, tokiais kaip „Viagra“) gali sukelti pavojingai sumažėjusį kraujospūdį arba net mirtį. Pakartotinis vartojimas taip pat gali sukelti galvos skausmą, pykinimą ir deguonies trūkumą.

Taip pat yra keli plačiai žinomi medicininiai inhaliantai iš praeities, tokie, kaip chloroformas. Tai stipraus kvapo skystis, kadaise naudotas kaip medicininis anestetikas, pasižymėjęs raminamuoju ir euforiją sukeliančiu poveikiu. Vėliau jo atsisakyta dėl toksiškumo ir staigios mirties pavojaus. Dažnai chloroformas vaizduojamas filmuose – tiesa, visiškai netiksliai. Kad žmogus prarastų sąmonę, reikia mažiausiai penkių minučių įkvėpti chloroformu išmirkytą daiktą. Daugumoje baudžiamųjų bylų, susijusių su chloroformu, kartu vartojamas ir alkoholis arba benzodiazepinai. Po to, kai asmuo praranda sąmonę, chloroformas turi būti leidžiamas pakartotinai reguliariais laiko intervalais, smakras turi būti palaikomas, kad liežuvis neužspaustų kvėpavimo takų – tai sudėtinga procedūra, kuriai paprastai reikia anesteziologo įgūdžių.

Toksiški inhaliantai

Įvairios cheminės medžiagos, randamos buitinių prekių parduotuvėse, kartais tampa intoksikacijos šaltiniu. Jų pavartoję žmonės patiria trumpalaikes haliucinacijas, euforiją, disociaciją – tai gali sukelti priklausomybę. Dėl šių medžiagų prieinamumo ir legalumo tai tapo populiaru paauglių tarpe. Norintiems eksperimentuoti su toksiškais inhaliantais ar jau tai darantiems neturime gerų žinių: nėra nė vienos medžiagos šioje grupėje, kurios tumpalaikis vartojimas nebūtų ypač pavojingas sveikatai, o ilgalaikis nesukeltų negrįžtamos žalos ar mirties.

Dažniausiai rekreaciškai vartojami inhaliantai:

• Butanas, paprastai naudojamas buitiniuose purškaluose, gali būti labai pavojingas dėl deguonies trūkumo, staigios mirties ir nušalimo traumų. Įkvėpus šių dujų nevėdinamoje ar perkaitintoje aplinkoje kyla uždusimo, širdies sutrikimų arba net balionėlio sprogimo rizika.
• Propanas, randamas tokiuose produktuose kaip plaukų lakas ir degalų bakai, ir cheminės medžiagos, naudojamos dujų dulkėse, tokios kaip DFE ir TFE, įkvėpus gali sukelti staigią mirtį arba pavojingą širdies aritmiją.
• Benzino sudėtyje yra toksiško angliavandenilių ir kitų kenksmingų cheminių medžiagų mišinio, pavyzdžiui, benzeno ir tolueno, todėl jį įkvėpti yra labai pavojinga: gresia organų pažeidimai, vėžys (ypač dažnai – leukemija) ir smegenų degeneracija.
• Toluenas, kurio yra klijuose, dažuose ir tirpikliuose, taip pat gali sukelti ilgalaikę žalą, įskaitant smegenų, kepenų, inkstų ir širdies pažeidimus bei apsigimimus.
• Freonas, naudojamas šaldymo ir kintamosios srovės sistemose, yra psichoaktyvios dujos, kurių įkvėpus galima mirtinai susižaloti, be to, kyla papildoma rizika dėl skirtingos ir dažnai nežinomos jo cheminės sudėties, kai jis naudojamas ne pramonėje.
• Acetonas – lakus ir degus tirpiklis, kurio yra daugelyje buitinių produktų, įkvėptas gali sukelti psichoaktyvų poveikį, pavyzdžiui, svaigulį ir sedaciją, tačiau taip pat kelia rimtą pavojų sveikatai, įskaitant kvėpavimo takų dirginimą, CNS slopinimą ir staigią mirtį.

Inhaliantų skleidžiamas kvapas: kodėl kai kuriems iš mūsų jis malonus?

Kai kurie inhaliantai kvepia „gerai“ arba maloniai, nes jų sudėtyje yra lakiųjų organinių junginių (LOJ), turinčių saldų, vaisių ar tirpiklių aromatą, kuris natūraliai traukia žmogaus nosį, net jei tai yra kenksminga.

Štai kodėl taip atsitinka:

• Cheminė struktūra. Daugelio inhaliantų, pavyzdžiui, tolueno, acetono ar azoto oksido, anglies junginių struktūra yra paprasta, todėl smegenys juos interpretuoja kaip saldžius ar švelnius.
• Sąlyginės asociacijos. Kai kurie produktai (pavyzdžiui, nagų lako valiklis, klijai ar markeriai) yra susiję su švara ar kūrybiškumu, todėl jų kvapai gali būti patrauklūs ar net nostalgiški.
• Maskuojančios medžiagos. Gamintojai kartais prideda kvapiųjų medžiagų, kad užmaskuotų nemalonius kvapus, ypač į plataus vartojimo prekes, pavyzdžiui, oro gaiviklius ar dujinius dulkių siurblius, ir taip netyčia padaro juos patrauklesnius įkvėpti.