Prieš ketverius metus gyvenau taip, lyg niekas negalėtų padėt, išskyrus adatą. Savęs per daug nesaugojau, nes žmogui su priklausomybe yra svarbesnių dalykų nei planuot toli į priekį. Paskutinį kartą išėjęs iš kalėjimo vėl atsidūriau tabore, kur draugas, su kuriuo kartu vartojom, pasakė, kad komisariate galima gaut nukreipimą į medikamentinio gydymo programą.

Pačiam eit į komisariatą nėr malonu, kai prieš tai buvai suimtas dešimtis kartu. Kai tiek kartų „paima“, nori nenori prisimeni, kaip liepia išverst kišenes, klausia kiek dar turi su savim ir tik pabandyk sujudėt ar nieko nesakyt. Tada prisimeni komisariato areštinę: lauki, žiūri į duris ir meldiesi, kad neuždarytų, kad nepradėtų laužyt. Niekam čia neįdomu, kad tau skauda, o nuo „atchodų“ skauda viską, net plaukus.

Visgi tada į komisariatą nuėjau, nes labai norėjau gydymo. Buvo ne pirmas kartas, kai kreipiuosi pagalbos – kažkada pats net nuėjau ir į psichiatrijos ligoninę, bet jokios trumpalaikės programos nepadėjo. Turėjau kelis pažįstamus, kurie pradėję ilgalaikį medikamentinį gydymą dingo iš gatvės, nutraukė ryšius, todėl net jų negalėjau paklausti apie gydymą. Sėdęs ant adatos vienas neatsistosi, o ką daryt, jei neturi nė vieno draugo, kuris nesileistų? Kokį gyvenimą tada gali pats pasirinkt, jei visad liūnas įtraukia atgal?

Policininkas man pasakė, kad vietų programoj nebėra, teks stot į eilę. Prieš išeidamas pasiūliau paskui mane pasiųst patrulį, nes negavęs gydymo būsiu pasmerktas vėl vogt, kad gaut dozę. Pareigūnas suprato, kad rimtai noriu gydytis ir pusvalandį visiem skambino, kol „pramušė“ vietą programoj – gal kažkas nepasinaudojo savo šansu ir nenuėjo, nežinau.

Man pasisekė, nes tą dieną manimi patikėjo ir nukreipė į Priklausomybių ligų centrą, kur gavau ne tik medikamentinį gydymą, bet ir socialinių darbuotojų pagalbą. Pirmi metai buvo labai sunkūs, bet dabar jau ketveri metai nebevartoju narkotikų, baigiau profesinius kursus, susitvarkiau dokumentus, gavau socialinį būstą ir sumokėjau beveik pusę skolų antstoliams. Kiekvieną kartą sutikęs kokį seną pažįstamą papasakoju apie gydymą, taip du žmones jau atvedžiau gydytis.

Mano gyvenimas pradėjo keistis nuo tos akimirkos, kai manim patikėjo ir ištiesė pagalbos ranką, o ne pasmerkė toliau nusikalsti. Dabar ir gatvėje, ir kalėjime pilna priklausomų žmonių, kuriems reikia ne griežtesnių bausmių, o pagalbos ir gydymo.