Musmirės
Paprastoji musmirė, raudonoji musmirė, Amanita muscaria, muscimolis, iboteno rūgštis, muskarinasIstorija
Žinios apie paprastosios arba „raudonosios” musmirės (lot. Amanita muscaria) naudojimą tradicinėje medicinoje yra ribotos. Yra šaltinių, teigiančių, kad jie buvo vartojami kaip enteogeniniai (ritualiniai) grybai Šiaurės Europoje (12), tačiau tam trūksta patikimų įrodymų.
Archeologė Marija Gimbutienė pranešė, kad Lietuvoje paprastosios musmirės buvo maišomos su degtine ir valgomos per vestuves (15). Ji taip pat pasakojo, kad lietuviai šį grybą eksportavo į tolimąją Laplandiją, kur samių gentys jį naudojo šamaniškose apeigose.
Kur kas geriau dokumentuotas faktas, kad musmirės buvo naudojamos Sibire (9) kaip vaistas nuo skausmo, nerimo bei kitų negalavimų. Kai kurių sibiro genčių šamanai šiais grybais sukeldavo transo būseną, kad galėtų bendrauti su dvasiomis (13). Aprašyti atvejai, kai būdavo geriamas musmires vartojusio žmogaus šlapimas, kadangi jame likdavo psichoaktyviųjų junginių.
1896 m. paprastojoje musmirėje buvo aptiktas muskarinas – labai nuodingas deliriantas, sukeliantis kliedesius. Kurį laiką manyta, kad būtent ši medžiaga atsakinga už haliucinacijas (2), tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad muskarino koncentracija musmirėje tokia maža, kad negali turėti pastebimo poveikio.
1963 m. Pasaulio sveikatos organizacija nusprendė, kad Amanita muscaria laikytinas nuodingu grybu, kuris negali būti naudojamas maistui, net jeigu specialaus apdorojimo metu iš jo pašalinamos toksiškos medžiagos (8).
1964 m. muscimolis buvo išskirtas kaip pagrindinė psichoaktyvi medžiaga margojoje musmirėje (lot. Amanita pantherina) (3). Dabar žinoma, kad daugiausia muscimolio turi paprastoji („raudonoji”) musmirė. Margoji musmirė vartojama retai, nes ji turi aukštesnę iboteno rūgšties koncentraciją ir dėl to pasižymi didesniu toksiškumu.
1977 m. danų chemikų komanda iš muscimolio pagamino gaboksadolį, kuris įvairiuose tyrimuose iki pat 2007 m. buvo testuojamas kaip potencialus analgetikas, nerimą mažinantis ir migdomasis vaistas, taip pat neurodegeneracinių ligų gydymui. Amerikos farmacijos milžinė Merck kartu su danų Lundbeck finansavo naujausius klinikinius tyrimus, bet galiausiai juos nutraukė, nes tyrimai nerodė pakankamo vaistų efektyvumo (10).
2022 m. publikuotos dvi populiarios knygos apie Amanita muscaria mikrodozavimą (11). Nuo tada kasmet augo susidomėjimas paprastąja musmire kaip legaliu haliucinogenu ir alternatyva „magiškiems grybams“ (pastarieji yra uždrausti beveik visose šalyse). Musmirių produktų komercializavimą skatino socialiniuose tinkluose plintantys pranešimai apie psichologinę ir medicininę jų naudą (16). Kol kas vienintelis mokslinis pagrindas tokiems teiginiams yra ikiklinikiniai tyrimai ir metaanalizės apie muscimolį kaip veiksmingą analgetiką (17). Dėl augančio nereguliuojamo vartojimo kai kurios šalys fiksavo didesnį apsinuodijimų musmirėmis skaičių.
2025 m. Lietuvos Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas įtraukė muscimolį ir iboteno rūgštį į I-ąjį Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Šių junginių turinčias musmires draudžiama laikyti ir platinti. Deja, buvo uždraustos ne nuodingiausios, o stipriausią haliucinogeninį poveikį sukeliančios medžiagos, taigi mirtinai pavojingos rūšys, tokios kaip žalsvoji musmirė, tebėra legalios, o kur kas mažesnio toksiškumo paprastoji musmirė užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Veikimo mechanizmas
Skirtingai nei „magiškieji grybai“, musmirės neturi psilocibino ir neveikia serotonino receptorių, todėl jų poveikis nėra psichedelinis. Paprastojoje musmirėje yra du pagrindiniai psichoaktyvūs junginiai: muscimolis ir iboteno rūgštis.
Muscimolis, patekęs į smegenis, slopina centrinę nervų sistemą veikdamas kaip GABA neuromediatorius. Tuo ši molekulė skiriasi nuo kitų raminamųjų ir migdomųjų (pavyzdžiui, benzodiazepinų), kurie tik sustiprina esamų GABA neuromediatorių poveikį. Muscimolis tiesiogiai jungiasi prie GABA-A receptorių ir veikia kaip sedatyvas (slopina), anksiolitikas (mažina nerimą), hipnotikas (migdo), analgetikas (malšina skausmą) ir haliucinogenas (sukelia būseną, panašią į sapną). Muscimolis pasižymi nedideliu toksiškumu. Tyrimai su primatais neparodė jokių negrįžtamų pokyčių, kuriuos sukeltų ilgalaikis jo vartojimas (5).
Iboteno rūgštis yra muscimolio pirmtakas. Kaitinant grybą (pavyzdžiui, karštai džiovinant arba lėtai virinant), nuo iboteno rūgšties molekulių po truputį atskyla karboksilo grupė (tai vadinama dekarboksilinimu, angl. decarb) ir tokiu būdu rūgštis virsta muscimoliu. Priklausomai nuo paruošimo būdo, grybe visada lieka daugiau ar mažiau neskilusios iboteno rūgšties. Dalis jos skyla virškinimo trakte, likusi dalis pasiekia smegenis ir aktyvuoja glutamato receptorius. Mažas kiekis gali turėti stimuliuojantį poveikį, bet kuo kiekis didesnis, tuo labiau pasireiškia nemalonūs ir pavojingi simptomai: raumenų spazmai, traukuliai, pykinimas, viduriavimas, sumišimas, amnezija. Tyrimai taip pat rodo, kad didelė dozė iboteno rūgšties yra neurotoksiška, t.y. sukelia smegenų pažeidimus (4). Mažos dozės neurotoksiškumas nėra ištirtas.
Išvaizda ir vartojimo būdas
Daugiausiai muscimolio turi paprastoji musmirė, dar vadinama „raudonąja”. Ją nesunku atpažinti dėl raudonos kepurėlės su baltais taškeliais. Kartais kepurėlė būna oranžinė. Paprastai vartojama būtent kepurėlė, nes ji turi kur kas daugiau psichoaktyviųjų medžiagų nei kotelis.
Nėra sutarimo, kaip „saugiai” vartoti musmires. Internete ir knygose siūloma daug skirtingų paruošimo būdų, kurie nėra gerai ištirti. Prasminga kuo didesnę dalį nuodingos iboteno rūgšties konvertuoti į muscimolį, o tam reikalinga 70° temperatūra. Tačiau kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau skyla ir paties muscimolio, o virimo temperatūroje grybas apskritai netenka psichoaktyvių savybių.
Dažnai prieš vartojimą kepurėlės sausai nuvalomos, supjaustomos ir karštai džiovinamos tol, kol visiškai išdžiūsta iki traškumo (tai gali užtrukti 24 val.) – tokiu būdu dalis iboteno rūgšties konvertuojama, bet dalis lieka (14). Visgi toks pirminis paruošimas naudingas, jei ketinama grybus laikyti ilgesnį laiką. Džiovintos musmirės, sandariai laikomos stiklainyje su sausikliu, gali išlaikyti psichoaktyvų poveikį iki maždaug 6 mėnesių.
Norėdami pašalinti daugiau iboteno rūgšties, kai kurie papildomai troškina grybus karštame, bet ne verdančiame vandenyje. Nėra sutarimo dėl optimalios vandens temperatūros, o procedūros trukmė svyruoja nuo 20 iki 150 minučių. Bet kokiu atveju namų sąlygomis neįmanoma pamatuoti, kiek grybuose liko iboteno rūgšties ir muscimolio.
Paruoštas grybas valgomas sausas arba užpilamas karštu (ne verdančiu) vandeniu ir geriamas kaip arbata. Kartais daroma musmirių tinktūra ar nuoviras.
Dozavimas ir toksiškumas
Dozes pateikiame gramais, sveriant džiovintą paprastosios musmirės kepurėlę. Visgi tai nėra tikslūs skaičiai, nes muscimolio ir iboteno rūgšties koncentracija šiuose grybuose labai priklauso nuo to, kur ir kiek dienų jie augo, kuriuo metų laiku buvo skinti, kokiomis sąlygomis buvo laikyti ir kaip buvo apdoroti prieš vartojimą. Visada pradėk nuo mažesnės dozės ir stebėk savijautą.
- Mikrodozė: 0.1 – 0.5 g
- Silpnas poveikis: 0.5 – 1 g
- Vidutinis poveikis: 1 – 2 g
- Stiprus poveikis: > 2 g
Kai kurie skubios pagalbos gydytojai skaičiuoja, kad 15 kepurėlių yra mirtina dozė (6), nors yra registruota mirties atvejų ir suvartojus 6-10 kepurėlių (7). Tačiau apskritai mirčių nuo paprastosios musmirės pasitaiko itin retai.
Mikrodozavimas
Kokybiniai interviu rodo, kad mikrodozavimas yra populiariausias paprastosios musmirės vartojimo būdas, be to, jis turi mažiausiai nepageidaujamų šalutinių poveikių (11). Kol kas nėra klinikinių tyrimų nei apie mikrodozavimo naudą, nei apie ilgalaikio vartojimo žalą, tačiau žmonės tą daro siekdami slopinti skausmą, mažinti nerimo ir depresijos simptomus, pagerinti miego kokybę, pakelti nuotaiką, suteikti žvalumo, taip pat gydyti priklausomybes ir įvairius negalavimus.
Protokolai skiriasi, tačiau dažniausiai rekomenduojama atrasti individualią dozę tarp 0.1 g ir 0.5 g džiovinto grybo – taip, kad pavartojus nesijaustų akivaizdūs sąmonės pokyčiai. Vieni vartoja rytais, kiti vakarais, vieni kasdien, kiti kas 2 arba 3 dienas. Teigiama, kad pageidaujamas poveikis pasireiškia maždaug per savaitę. Po kelių savaičių galima daryti pauzę arba visiškai nutraukti vartojimą. Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, sergantys sezonine depresija, mikrodozuoja tik tam tikrais metų laikais.
Poveikio trukmė
- Poveikis pasireiškia per 30-120 min.
- Poveikis pasiekia piką per 3 val.
- Poveikis trunka 12-24 val.
- Kai kurie simptomai gali tęstis kelias dienas
Poveikis
Šio grybo poveikis sunkiai nuspėjamas: ta pati dozė skirtingai veikia skirtingus žmones. Tinkamai paruošus, mažas kiekis dažniausiai turi raminamąjį-hipnotinį poveikį. Kuo didesnis kiekis, tuo labiau tikėtini nemalonūs ir pavojingi simptomai: nervingumas, sumišimas, pykinimas, traukuliai, kliedesiai ir kt. Už nepageidaujamą poveikį labiausiai atsakinga iboteno rūgštis, t.y. jos likučiai po terminio apdorojimo. Mažas kiekis iboteno rūgšties gali pasižymėti maloniai stimuliuojančiu poveikiu.
Muscimolio poveikis (maža dozė)
- Raumenų atpalaidavimas
- Sumažėjęs nerimas
- Skausmo malšinimas (analgezija)
- Mieguistumas
- Transą primenanti būsena
- Regos ir klausos iškraipymai
- Į sapną panašūs vaizdiniai užmerktomis akimis
- Atsiskyrimo nuo kūno pojūtis (disociacija)
- Sulėtėjusi reakcija
- Pakitęs laiko pojūtis
- Sutrikusi koordinacija (ataksija)
- Prakaitavimas
- Šalčio pojūtis
- Euforija
Muscimolio poveikis (didelė dozė)
- Pykinimas
- Raumenų spazmai, traukuliai
- Galūnių tirpimas
- Sumišimas, sutrikusi orientacija
- Laikinas atminties netekimas (amnezija)
Iboteno rūgšties poveikis
- Stimuliacija
- Dirglumas
- Kliedėjimas
- Nevalingi judesiai
- Sumišimas, sutrikusi orientacija
- Pykinimas
- Galvos skausmas
- Nekontroliuojamas nerimas
- Laikinas atminties netekimas (amnezija)
- Betikslis klaidžiojimas
- Nenutrūkstamas, nerišlus kalbėjimas
- Agresyvus elgesys, ažitacija
- Skausmingi raumenų spazmai, traukuliai
- Koma
Ilgalaikis poveikis
Apsinuodijimo atveju galvos skausmas gali trukti kelias dienas. Dėl haliucinogenų vartojimo gali atsirasti arba paūmėti šizofrenijos simptomai, turintiems polinkį į šio spektro sutrikimus.
Sąveika su kitomis medžiagomis
- Sąveika su alkoholiu, benzodiazepinais, barbitūratais ir kitais GABA veikiančiais depresantais yra pavojinga, nes didina perdozavimo riziką.
- Sąveika su opioidais gali sukelti kvėpavimo slopinimą ir sąmonės praradimą.
- Sąveika su ketaminu didelėmis dozėmis gali sukelti sąmonės praradimą.
Žalos mažinimas
- Įsitikink, kad vartoji būtent paprastąją (raudonąją) musmirę, nes kitos musmirių rūšys gali būti mirtinai nuodingos.
- Termiškai apdorok grybus bent 70° temperatūroje, kad pasišalintų kuo daugiau toksiškos iboteno rūgšties.
- Pradėk nuo mažos dozės. Kai kuriems net ir 0.5 g gali sukelti nemalonų poveikį. Atmink, kad didesnis kiekis reiškia didesnį toksiškumą.
- Prieš vartojimą sumaišyk gabaliukus iš skirtingų grybų. Viena kepurėlė gali turėti kelis kartus daugiau psichoaktyvių medžiagų nei kita.
- Jei pasiryžai vartoti didelę dozę, paprašyk, kad tave prižiūrėtų blaivus žmogus – geriausia toks, kuris sugebėtų prireikus tave fiziškai sutramdyti. Yra rizika, kad nevalingais judesiais arba agresijos priepuoliu sužalosi save arba kitus.
- Jei jauti, kad apsinuodijai, per pirmas 4 valandas išgerk aktyvintos anglies.
- Sunkaus apsinuodijimo atveju nedelsiant skambink bendruoju pagalbos numeriu.
- Musmirė gali sukelti kliedesius arba pasunkinti psichozę, todėl ją vartoti ypač rizikinga turintiems psichikos sutrikimų, tokių kaip bipolinis arba šizoafektinis sutrikimas.
- Nevartok nėštumo ir žindymo metu – musmirėje esantys toksinai gali pakenkti kūdikiui.
Įdomūs faktai
- Musmirių neįmanoma kultivuoti. Tai simbiotiniai grybai, augantys tik greta tam tikrų medžių. Jų grybiena keičiasi maistinėmis medžiagomis su medžių šaknimis.
- Kai kuriose Japonijos prefektūrose paprastoji musmirė vartojama kaip maistas. Šie grybai sūdomi ir marinuojami, kartais troškinami ir mirkomi acte, iš jų gaminamas padažas prie kepsnio.
- Vyrauja populiari nuomonė, kad legenda apie Kalėdų Senelį ir jo skraidančius elnius kilo iš haliucinacijų, kurias regėjo musmirių prisivalgę samių šamanai. Tačiau patys samiai ir jų kultūrą tiriantys mokslininkai neigia šį ryšį.
- Etnomikologas R. Gordon Wasson pastebėjo, kad Amanita muscaria atitinka Indijos Rigvedoje apibūdintą ritualinį gėrimą, vadinamą soma. Šis teiginys iki šiol kursto diskusijas tarp antropologų ir vedų tyrinėtojų.
Šaltiniai
- Vendramin, Andreja; Brvar, Miran (Nov 1, 2014). Amanita muscaria and Amanita pantherina poisoning: Two syndromes. Toxicon. 90: 269–272. doi:10.1016/j.toxicon.2014.08.067. ISSN 0041-0101. PMID 25173077.
- Schmiedeberg O.; Koppe R. (1869). Das Muscarin, das giftige Alkaloid des Fliegenpilzes (in German). Leipzig: F.C.W. Vogel. OCLC 6699630.
- Onda M, Fukushima H, Akagawa M (June 1964). A Flycidal Constituent of Amanita pantherina (DC.) FR. Chemical & Pharmaceutical Bulletin. 12 (6): 751. doi:10.1248/cpb.12.751
- Becker, A; Grecksch, G; Bernstein, HG; Höllt, V; Bogerts, B (1999). Social behaviour in rats lesioned with ibotenic acid in the hippocampus: quantitative and qualitative analysis. Psychopharmacology. 144 (4): 333–8. doi:10.1007/s002130051015.
- Heiss JD, Walbridge S, Asthagiri AR, Lonser RR (April 2010). Image-guided convection-enhanced delivery of muscimol to the primate brain: Laboratory investigation. Journal of Neurosurgery. 112 (4): 790–795. doi:10.3171/2009.7.JNS09652.
- Erickson, Timothy, MD. (2010). Name that Toxin: Amanita muscaria. Emergency Physicians Monthly
- Watson, William A. et al. (2004). Annual Report of the American Association of Poison Control Centers Toxic Exposure Surveillance System. p. 605.
- Joint FAO/WHO Codex Alimentarius Commission (1963). Report of the first session. Food And Agriculture Organization of the United Nations. World Health Organization. Rome,. Article 622
- Krasheninnikov, S.P. (1755). Описание земли Камчатки. St petersburg: Imperial Academy of Sciences.
- Gaboxadol – Lundbeck A/S. AdisInsight. March 15, 2023.
- Feeney, K. (2023). On microdosing with the Mario mushroom. Journal of Psychedelic Studies, 7(2), 151-154
- Wasson, R. G. (1968). Soma: Divine mushroom of immortality. Harcourt, Brace & World.
- Bogoras, W. (1904–1909). The Chukchee. AMS Press
- Tsunoda, K., Inoue, N., Ayoagi, Y., & Sugahara, T. (1993). Change in Ibotenic Acid and Muscimol Contents in Amanita muscaria during Drying, Storing or Cooking Food Hygienic Studies of Toxigenic Basidiomycotina. III. Food Hygiene and Safety Science (Shokuhin Eiseigaku Zasshi), 34(2), 153-160_1
- Wasson, R. Gordon (1980). The Wondrous Mushroom: Mycolatry in Mesoamerica. McGraw-Hill. pp. 43–44
- Leas, Eric (June 10, 2024). Need for a Public Health Response to the Unregulated Sales of Amanita muscaria Mushrooms. American Journal of Preventive Medicine. 67 (3): 458–463. doi:10.1016/j.amepre.2024.05.006. PMC 11832274. PMID 38864780
- Ramawad HA, Paridari P, Jabermoradi S, Gharin P, Toloui A, Safari S, Yousefifard M. (Oct 1, 2023). Muscimol as a treatment for nerve injury-related neuropathic pain: a systematic review and meta-analysis of preclinical studies. Korean J Pain. ;36(4):425-440. doi: 10.3344/kjp.23161. Epub 2023 Sep 21. PMID: 37732408; PMCID: PMC10551397
Prisidėk prie mūsų misijos
Esame ne pelno siekianti organizacija, kuri gyvuoja tik dėl dosnių žmonių paramos. Prisidėk ir padėk mums tęsti savo veiklą!
Parama
