LSD

1938 m. LSD susintetino šveicarų chemikas Albertas Hofmannas dirbdamas Sandoz laboratorijoje, Bazelyje (6). Tyrinėdamas skalsių alkaloidus (parazitinių grybų azoto junginius) su tikslu juos pritaikyti vaistų gamyboje, jis eksperimentavo su įvairiais lizergo rūgšties dariniais. Vienas iš jų buvo LSD-25 (vok. LysergSäure-Diethylamid), tačiau tuo metu dar nebuvo atrastos jo psichoaktyvios savybės.

1943 m. mažas LSD-25 kiekis netyčia pateko A. Hofmannui ant odos. Tai sukėlė lengvą dviejų valandų intoksikaciją su keistomis vizijomis užmerktomis akimis. Po kelių dienų Hofmannas nusprendė suvartoti 250 mikrogramų šios medžiagos, manydamas, kad tai bus maža dozė. Poveikis buvo netikėtai stiprus ir iš pradžių sukėlė augantį nerimą bei paranoją, tačiau, kai iškviestas gydytojas patikino nematantis jokių fizinių negalavimo požymių, Hofmannas atsipalaidavo ir ėmė mėgautis pirmąja pasaulyje psichologine „kelione“. (8) Ši diena – balandžio 19 d. – iki šiol yra minima kaip „Dviračio diena“, nes tą dieną Hofmannas dviračiu grįžo namo būdamas LSD poveikyje.

Nuo 1947 m. Sandoz pradėjo platinti tyrimams skirtą LSD, nes tikėjo, kad šis junginys gali turėti klinikinį pritaikymą. (9)

1950-1965 m. psichiatrai ir psichologijos studentai intensyviai tyrinėjo LSD, ypač Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Pradžioje jis laikytas psichotomimetiku (psichozę sukeliančiu vaistu), tačiau gana greitai buvo pastebėta, kad vietoj kliedesių ir sumišimo LSD mažina nerimą, suteikia ramybę bei didina kūrybiškumą. (9) Per šį laikotarpį apie LSD buvo parašyta šimtai mokslinių straipsnių, leidžiamos knygos, rengiamos tarptautinės konferencijos. LSD buvo naudojamas psichoterapijoje, dailėje, muzikoje, taip pat kūrybiniam rašymui ir kūrybiškų sprendimų paieškai. Netgi JAV armija ir CŽV eksperimentavo su LSD.

1957 m. anglų psichiatras Humphrey Osmond (8) pasiūlė naujadarą „psichedelikai” (iš graikų psychē – protas arba siela, dēlein – pasireikšti) LSD, meskalinui ir panašioms psichoaktyvioms medžiagoms klasifikuoti. Kartu jis pasiūlė idėją, kad būtų tiksliau šiuos junginius apibūdinti ne kaip psichotomimetikus, o kaip cheminius raktus į kol kas mažai ištirtas žmogaus sąmonės kerteles ir nepanaudotą proto potencialą. Naujasis terminas galiausiai prigijo.

50-ųjų pabaigoje Humphry Osmond testavo LSD efektyvumą alkoholizmo gydymui. Teigiami rezultatai padarė įspūdį Anoniminių alkoholikų įkūrėjui Bill Wilson (10) – draugijos nariams jis mėgino pristatyti LSD kaip efektyvią dvasinę praktiką priklausomybių gydymui, tačiau nesulaukė palaikymo.

60-aisiais LSD vartojimas vis labiau plito tarp gyventojų. Harvardo universiteto profesoriai Timothy Leary ir Richard Alpert buvo vieni iš žymiausių šalininkų, teigę, kad tinkama dozė gali pakeisti mąstyseną ir įnešti pozityvių pokyčių net ir į sveikų žmonių gyvenimą. Leary išpopuliarino terminą set and setting, – kaip svarbu tą daryti tinkamos proto būsenos (angl. set) ir tinkamoje aplinkoje (angl. setting), – šis principas iki šiol naudojamas psichedelinėje terapijoje (12). LSD paplitimas taip pat sutapo su Vakarų kontrkultūros reiškiniu, o Amerikos hipių judėjimas laikė Leary vienu iš ideologinių vedlių. Prezidentas Ričardas Niksonas paskelbė Leary „pavojingiausiu žmogumi Amerikoje“. (13)

1965 m. Sandoz sustabdė LSD gamybą, pagausėjus protestų dėl nesankcionuoto vartojimo. To meto žiniasklaida nušvietė kylančią moralinę paniką dėl, esą, žalingo LSD poveikio kultūros vertybėms.

1966-69 m. įvairios JAV valstijos viena po kitos uždraudė LSD platinimą ir vartojimą. Vyriausybė pradėjo finansuoti propagandinius filmus su tikslu atgrasyti nuo vartojimo. Buvo platinama dezinformacija apie LSD žalą. Šiuo metu gimė mitai apie žiurknuodžių priemaišas, saulės apakintus hipius, LSD sukeltas genetines mutacijas, orkaitėse iškeptus kūdikius ir pan.

1970 m. prezidento Niksono administracija įtraukė LSD į JAV Draudžiamų medžiagų sąrašą (angl. Schedule I) kartu su kitais psichedelikais. Po metų JAV pavyzdžiu pasekė Jungtinių tautų Psichotropinių medžiagų konvencija. Psichedelinė terapija ir moksliniai tyrimai buvo nutraukti, o LSD gamyba ir vartojimas persikėlė į pogrindį.

2014 m. išėjo tyrimas apie LSD efektyvumą nerimo gydymui (14). Po ilgos pertraukos LSD prisijungė prie vadinamojo „psichedelinio renesanso“ psichoterapijoje, nors LSD iki šiol išlieka nelegalus JAV ir beveik visame pasaulyje.

2016 m. buvo publikuotos pirmosios nuotraukos, kaip atrodo žmogaus smegenys LSD poveikyje (15). Dr. Robin Carhart-Harris vadovaujama tyrėjų komanda parodė, kad LSD slopina smegenų įprastinės veiksenos tinklą (angl. default mode network) ir gerokai sustiprina signalų perdavimą tarp tų smegenų sričių, kurios paprastai tarpusavyje nekomunikuoja.

2018 m. Kalifornijos universiteto tyrimas (16) parodė, kad LSD veikiamose žiurkių smegenyse stiprėja neuronų jungtys ir auga nauji dendritai (neurono ataugos, priimančios signalus iš kitų neuronų), ir kad tai gali turėti gydomąjį potencialą.