Prohibicija buvo išbandyta ir Lietuvoje. Michailo Gorbačiovo „antialkoholinė kampanija“ nuo 1985 iki 1988 m. drastiškai apribojo alkoholio prieinamumą siekiant padidinti darbo našumą. Įstatymas buvo nutrauktas dėl milžiniškų biudžeto nuostolių, suvešėjusios pogrindžio prekybos bei masinio visuomenės pasipiktinimo.

Šiandien esame liudytojai eksperimento pavadinimu „Karas prieš narkotikus“. Nors jis trunka jau pusę šimtmečio, jo rezultatai dar labiau apgailėtini nei “Sauso įstatymo”: vartojančių asmenų stigmatizacija, suklestėję narkotikų karteliai, išsipūtę teisėsaugos biudžetai, daugiau rizikingo vartojimo. Deja, modernioji prohibicija tęsiasi, nes jos auka yra rečiau vartojamos medžiagos, kurias renkasi kur kas mažesnė visuomenės dalis. Tokius asmenis lengva nurašyti kaip „marginalus“ ir nesiskaityti su jų žmogaus teisėmis, ypač kai alkoholį gurkšnojanti dauguma jaučiasi turinti moralinį pranašumą prieš „tikrus narkomanus“.

Vakaruose svaiginimasis etanoliu šiuo metu laikomas socialiai priimtinu. To priežastys – kultūrinės ir istorinės. Anot filosofijos profesoriaus Edward Slingerland, nuo neatmenamų laikų alkoholio socialinė funkcija buvo skatinti tarpusavio pasitikėjimą. Jis tarsi chemiškai nuginkluoja smegenis ir atneša abipusį pažeidžiamumą – esą, taip žmonija sukūrė būdą išsklaidyti įtarimus ir atvėrė kelią masiniam bendradarbiavimui.

Nepaisant įvairių rizikų, alkoholis iš tiesų atlieka svarbią socialinę funkciją. Esame socialiniai primatai ir trokštame tikro, betarpiško ryšio. Mes norime būti pamatyti, ir kartu norime matyti kitų tikrumą ir nuoširdumą. Tačiau labai žmogiška yra bijoti vertinimo, todėl dažnai nedrįstame atsiverti, kartais jaučiamės nepakankami ar socialiai nerangūs. Norime užmegzti betarpišką ryšį, bet dėl įvairių priežasčių pokalbiai lieka „saugūs“, o emocijos užslopintos. Toks paviršutiniškas kontaktas mūsų nepasotina.

Alkoholis padeda apeiti šiuos psichologinius barjerus veikdamas įvairias smegenų sritis. Mažas jo kiekis slopina prefrontalinę žievę, kuri atsakinga už savikontrolę – tai nutildo vidinį kritiką, mažina nerimą, atpalaiduoja, skatina bendravimą. Kai sumažėja migdolinio kūno reaktyvumas, nebelieka socialinio pavojaus jausmo, kitaip sakant, drovumo. Tampa lengviau emociškai suartėti. Smegenų atlygio sistemos stimuliavimas išskiria dopaminą – bendravimas tampa malonesnis, lengva euforija padeda mėgautis kitų kompanija.

Kultūrinis kontekstas

Svarbu suprasti, kad alkoholio kaip „socialinio lubrikanto“ statusas yra unikalus Vakarams. Kitose kultūrose šią funkciją atlieka kitos medžiagos. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų gentyse tam istoriškai naudojamas tabako rūkymas: taip rodoma pagarba, pasiekiami susitarimai, įtvirtinama taika. Tabako dūmai lydi ir pagalbos prašymą, ir įsipareigojimą padėti.

Tuo tarpu Pietų Amerikoje įprasta kramtyti kokainmedžio lapus – lengvai stimuliuojantis poveikis padeda užmegzti ryšį. Dalinimasis kokos lapais yra pagarbos ir draugiškumo ženklas. Tradiciniame Andų gyvenime koka naudojama bendruomenių susibūrimuose, ji lydi ir sandorius, ir santuokas.

Dar kitokie socialiniai lubrikantai priimtini kai kuriose arabų šalyse, kur žmonės renkasi į popietinius kato seansus. Jų metu lėtai kramtomi švieži khat augalo lapai, turintys natūralių katinonų (stimuliantų). Lengva euforija atpalaiduoja, o padidėjęs budrumas skatina bendravimą. Kato seansai dažnai rengiami draugų grupėse, verslo susitikimuose ir bendruomenės susibūrimuose – čia žmonės aptaria politiką ar verslą, pasakoja istorijas ir stiprina santykius. Lietuvoje khat augalas yra uždraustas, tuo tarpu Somalyje draudžiamas alkoholis, bet legalu vartoti khat. Kas pasakys, kieno „tiesa“? Vartojimo kultūra, o ne teisinis statusas, lemia psichoaktyvių medžiagų riziką.

Kultūrinius vartojimo skirtumus galime stebėti ne vien kirsdami valstybių sienas. Kai kurios medžiagos įsitvirtino tam tikrose subkultūrose. Bene geriausias to pavyzdys – MDMA – vis dar dominuoja reivo ir naktinių klubų pasaulyje. Ir nenuostabu, kodėl. Taip vadinamas „ekstazis“ sukelia visą socialiai orientuoto poveikio spektrą: atsipalaidavimą, padidėjusią empatiją, šilumą kūne, pakilią nuotaiką, lengvą stimuliaciją, psichologinį atvirumą, sumažėjusį nerimą, euforiją. MDMA unikalus tuo, kad labiausiai veikia smegenų serotonino sistemą, o dopamino ir noradrenalino – kur kas silpniau. Žmonės patiria stiprų bendrumo jausmą, noriai apsikabina, nebejaučia atstūmimo baimės, lengvai užmezga emocinius saitus, palaiko gilius pokalbius.

Nepamirškime ir pačios populiariausios psichoaktyvios medžiagos – kofeino. Jį reguliariai vartoja dauguma pasaulio žmonių, tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Susitikimas prie kavos, arbatos ar matcha puodelio yra daugeliui įprastas ritualas. Šis legalus stimuliantas blokuoja adenozino receptorius, taip pat skatina dopamino ir noradrenalino išsiskyrimą – visa tai gerina nuotaiką, didina budrumą, padeda palaikyti sklandų pokalbį.

Dozė turi du galus

Kaip rašė toksikologijos tėvas Paracelsas, tik dozė lemia, kas yra nuodas, o kas – ne. Nepriklausomai nuo narkotikų teisinio statuso, kartu su doze didėja ir žala. Pavyzdžiui, didelis kiekis depresantų, tokių kaip alkoholis ir GHB, gali sukelti vėmimą, apsinuodijimą, sąmonės praradimą. Tuo tarpu didelis kiekis stimuliantų, tokių kaip MDMA, katinonai ir kokainas, gali sukelti perkaitimą, spazmus, traukulius. Kofeino perdozavimas gali reikštis tachikardija, traukuliais, galvos ir pilvo skausmais. Ir žinoma, visos medžiagos turi mirtiną dozę.

Tačiau socialiniame kontekste dozavimas turi dar vieną, retai aptariamą aspektą – nuo medžiagos kiekio priklauso, kokia bus žmogiškojo kontakto kokybė.

Pavyzdžiui, alkoholio poveikis didesnėmis dozėmis tampa antisocialus: emocijos prislopsta arba kinta nenuspėjamai, mažėja jautrumas prisilietimams, gali kilti mieguistumas arba agresyvumas. Sumažėjus budrumui, asmuo gali netyčia sužaloti save arba kitus. Padidėjęs impulsyvumas kartais veda prie smurtavimo. Kitaip sakant, kai alkoholis vartojamas gausiai, jis nebeatlieka socialinės funkcijos. Mėgautis kitų kompanija įmanoma tik esant lengvam apsvaigimui. Be to, didinant dozę, didėja ir alkoholio žala: didesnis kiekis etanolio molekulių skyla į toksišką acetaldehidą, blokuoja vitamino B1 absorbciją. Visa tai ne tik blogina savijautą kitą dieną, bet gali sukelti ir kepenų ligas, virškinimo trakto uždegimą, smegenų pažeidimus.

Jaunimas po truputį atsisako alkoholio (Z karta geria kur kas mažiau nei ankstesnės kartos), bet tuo pačiu eksperimentuoja su įvairiomis naujomis psichoaktyviomis medžiagomis. Viena iš jų – sintetiniai katinonai: „kristė“, „miau miau“, mefedronas. Kadangi tai koncentruota katinonų forma, lengva jų suvartoti per daug – kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, kramtant khat augalo lapus. Negana to, sintetiniai katinonai yra chemiškai modifikuoti, kad pasiektų stipresnį piką per trumpesnį laiką, ir stimuliuotų daugiau receptorių nei natūralūs katinonai. Tokia intensyvi stimuliacija jau nebėra panaši į atsipalaidavimą ir padidėjusį budrumą, kokiu mėgaujasi arabai kato seansuose. Didėjant suvartotos medžiagos kiekiui, jos socialinė vertė mažėja.

Panašiai yra su kokainu. Kai jis uostomas miltelių pavidalu, tipiškai suvartojamas daug didesnis kiekis nei kramtant kokos lapus. Didelis kiekis kokaino dažniau sukelia aroganciją, agresiją, impulsyvumą – tai labai toli nuo pagarbos ir draugiškumo atmosferos, kuri lydi kokos lapų kramtymą Andų bendruomenių susibūrimuose. Nors mažas kiekis stimuliantų gali skatinti socialumą, didesnis kiekis turi tendenciją perkelti dėmesį nuo kitų į save – kiti žmonės tampa mažiau įdomūs nei medžiagos poveikis.

MDMA veikia kaip socialinis stimuliantas tik mažomis ir vidutinėmis dozėmis. Didesni kiekiai keičia patirties kokybę – spazmuoja žandikaulis, darosi sunku kalbėti ir išlaikyti dėmesį, pradeda erzinti šviesa ir garsai, gali kilti nerimas. Kai aplinkos stimuliacija atrodo per stipri, instinktyviai norisi atsitraukti nuo žmonių į privačią erdvę. Nors MDMA vadinamas „meilės narkotiku“, prie didelės dozės žmonės mažiau domisi kitų jausmais ir labiau linkę nukreipti tą meilę į vidų.

Kofeinas dažnai laikomas „saugiu“ ir „lengvu“ stimuliantu, bet taip yra todėl, kad esam įpratę jį vartoti mažais kiekiais. Dozei kylant, atsiranda dirglumas, nerimas, vėliau netgi panika – toks poveikis nepageidaujamas socialiniame kontekste. Jei iš kofeino vartojimo kultūros pašalintume kavos ar arbatos gėrimo ritualą, o vietoj jo tiesiog šautume kelias koncentruoto kofeino tabletes (kurių, beje, galima įsigyti vaistinėse), kofeino vartojimas būtų siejamas su rizikingu elgesiu, o ne su jaukiu pasibuvimu draugų kompanijoje.

Reziumuojant

Svarbu paminėti, kad visi čia aptarti socialiniai lubrikantai – tiek legalūs, tiek nelegalūs – veikia smegenų atlygio sistemą, o tai formuoja įprotį. Tad tie, kurie vartoja reguliariai, turėtų būti itin atsargūs, nes dėl dažno vartojimo vystosi priklausomybė.

Socialiniai narkotikai visada turės vaidmenį visuomenėje, kurioje dauguma ieško žmogiško ryšio. Jokia medžiaga nėra moraliai pranašesnė už kitas. Didelei daliai žmonių arba alkoholis, arba kiti socialiniai lubrikantai yra nepakeičiamas įrankis, padedantis užmegzti ryšį, mažinti trintį ir apeiti psichologinius trukdžius.

Ilgalaikių vartojimo pasekmių riziką galime sumažinti, jei būsime išrankesni, spręsdami, kokiose situacijose vartoti, o kokiose apsieiti be medžiagų. O jei rinksimės vartoti mažesnėmis dozėmis, socialinis kontaktas bus šiltesnis ir naudingesnis.

The post Socialiniai narkotikai: tarp ryšio paieškų ir visuomenės veidmainystės appeared first on Young Wave - Jauna Banga.