Kalbėti apie tai man nėra paprasta. Nepailsiu net miegodama. Sapnuoju, kaip klaidžioju ieškodama sūnaus, o jo nėra. Kai pabundu, suprantu, kad tai nebuvo košmaras, aš visuomet gyvenu tame skausme, tikėdamasi, kad tuoj pabusiu. Suprasti gali tik vaikų netekusios motinos.

Sužinojau, kad sūnus vartoja narkotikus, kai jis mokėsi 11-oje gimnazijos klasėje, kai kartą radau kelias nematytas, skirtingų spalvų tabletes jo stalčiuje. Iškart supratau, kad čia ne vaistai. Žinoma, pajutau didelį išgąstį. Aš nieko apie tai nežinojau, o svarbiausia, nežinojau, kur galėčiau kreiptis, kad sužinočiau, kaip man elgtis. Iš pradžių, mėginau ieškoti pagalbos pati. Bandžiau užsiminti draugėms, iš jų išgirsdavau tik „Neduok Dieve narkomanas!“ ir įvairių patarimų. Renata, pavyzdžiui, siūlė užkalbėjimus… Vieno renginio metu kreipiausi į policiją, tačiau gavau kelis lankstinukus ir tiek. Bandymai kreiptis į mokyklą atsimušė į sieną: „Neturime priemonių, ugdymo programoje nenumatyta“. Mėginau kalbėtis su juo pačiu, tačiau sūnus teigė, kad čia nėra nieko blogo, jis skaitė apie tai internete, jo draugai irgi bandė. Ramino, kad tai tikrai nesukelia jokios priklausomybės, tiesiog padeda atsipalaiduoti, geriau pažinti save. Papasakojo, kad Vakaruose tai įprastas vakarėlių palydovas. Kita vertus, su juo nekilo jokių problemų – mokėsi gerai, daug sportavo, žaidė krepšinį ir vandensvydį. Neatrodė, kad būtų priklausomas, ar kad tai kaip nors trikdytų kasdienę jo rutiną. Paprašiau, kad nevartotų ir tuo viskas pasibaigė. Nebekalbėjome apie tai.

Kaip šiandien pamenu, po paskutinio egzamino į mūsų namus prisistatė pareigūnai ir pateikė kratos orderį. Rado maišelį su „žole“, taip pat mano pačios grynųjų pinigų, kuriuos konfiskavo. Buvau kaip tik neseniai pardavusi automobilį, tačiau tai pareigūnų neįtikino. Spaudimas šoktelėjo iki beveik 200, teko kviesti greitąją. Aišku, greitoji tėra smulkmena palyginus su visu tuo, ką išgyvenau vėliau.

Nors egzaminų rezultatai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo puikūs, sūnus tais metais niekur stoti nemėgino. Vyko teismai, prokuroras siūlė 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Sūnui gerokai pašlijo psichinė sveikata. Kankino nemiga, krito svoris, psichiatras diagnozavo sunkią depresiją. Kartais apimdavo panikos atakos: pildavo prakaitos, stipriai plakdavo širdis, jam atrodė, kad tuoj mirs. „Mama, daugiau nebegaliu, kas bus, jei teks sėdėti kalėjime,“ – sakydavo jis. „Susitvarkysim,“ – atsakydavau.

Nesusitvarkėm. Praėjus kelioms dienoms po nuosprendžio, radau jį negyvą. Laiške du žodžiai: „Atleisk, mama.“ Lietuva prarado perspektyvų, aukštais balais egzaminus išlaikiusį ir daugybę planų turėjusį jaunuolį, o aš sūnų. Žinot, aš vis galvoju, kad man būtų gerokai lengviau, jei jis būtų padaręs ką nors siaubingo. Tada bent jausčiau, kad tokio likimo buvo nusipelnyta. Dabar jaučiu ne tik skausmą, bet ir beprotišką, žlugdančią neteisybę.

Nuotraukoje pavaizduotas su istorija nesusijęs asmuo. Istorijos autorė – anonimė.

Savižudybė turi ne vieną priežastį. Jei susidūrėte su sunkumais, skambinkite nemokama emocinės paramos pagalbos linija numeriu 1809.

2021 04 20 16:52 Istorijos tekstas atnaujintas pastebėjus redakcinį neatitikimą.