JUOKO DUJOS

Dėmesio

Visa informacija šioje svetainėje pateikiama prevencijos ir žalos mažinimo tikslais. „Jauna banga“ neskatina ir nepalaiko psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Daugiau apie žalos mažinimą ir mūsų savanorišką organizaciją galite sužinoti čia.

Cheminis pavadinimas – diazoto monoksidas, diazoto oksidas, azoto suboksidas (N2O). Liaudiškai vadinamos „juoko” ar „linksminančios” dujos, užsienio literatūroje –  nitrous, NOs.

Juoko dujų istorija ir pavadinimo kilmė

1772 m. anglų mokslininkas Joseph Priestley atrado azoto oksidą. Kiti jo svarbūs moksliniai atradimai – druskos rūgštis, deguonis, anglies monoksidas ir sieros dioksidas.

1776 m. azoto oksidas buvo aprašytas leidinyje „Experiments and Observations on Different Kinds of Air“.

1794 m. mokslininkai Thomas Beddoes ir James Watt išrado azoto oksido vartojimo būdą. 

1799 m. Humphrey Davy pradėjo eksperimentuoti su azoto oksidu. Jis norėjo sužinoti, kokį poveikį žmonėms gali sukelti ši medžiaga. Iš pradžių jis pats pavartojo azoto oksidą ir aprašė savo pojūčius. Kartu su asistentu Kinglake jie šildydavo amonio nitrato kristalus, išsiskyrusias dujas praleisdavo per vandens garus tam, kad pašalinti priemaišas, ir tuomet per vamzdelį jas įkvėpdavo. 

Aprašydamas pirmąjį eksperimentą, mokslininkas apibūdino savo būseną kaip itin malonią ir kūrybingą. Gan greitai H. Davy azoto oksidą pradėjo vartoti dažniau ir didesniais kiekiais. Jis vartodavo dujas ir už laboratorijos ribų, namuose, pavartojęs alkoholio arba, įkvėpęs didelį kiekį dujų, tamsoje svarstydavo apie tobulą egzistenciją. Nepaisant priklausomybės atsiradimo, mokslininkas ir toliau nuosekliai aprašinėdavo eksperimentus. Galų gale, mokslininkas netgi sukonstravo specialią kamerą, kurioje sėdėdavo valandų valandas ir kvėpuodavo azoto dujomis. Vėliau jis pasiūlė kitiems išbandyti šią medžiagą: iš pradžių savo pacientams, o vėliau ir artimiesiems, įskaitant Wedgwood keramikos imperijos įpėdinį, būsimą Rogeto tezauro sudarytoją, poetus Robertą Southey ir Samuel Taylor Coleridge.  

Juoko dujų veikimo mechanizmas

Juoko dujos yra priskiriamos disociatyvų klasei. Deja, tikslus jų veikimo mechanizmas iki šiol nėra žinomas.

Manoma, kad azoto oksido anestetinį poveikį lemia savybė slopinti NMDA (n-metil-d-aspartato) potipio glutamato receptorius, taip pat opioidinius, GASR (gama-amino sviesto rūgšties) ir noradrenerginius neuronus, esančius vidurinėse smegenyse ir  α1- ir α2B-adrenoceptorius, esančius nugaros smegenyse. Raminantis, atpalaiduojantis medžiagos poveikis sukeliamas dėl GASR A tipo receptorių aktyvavimo.

Taip pat tikėtina, kad centrinėje nervų sistemoje N2O (diazoto oksidas) imituoja NO (azoto oksidą), kuris smegenyse veikia kaip signalinė medžiaga. [4]

Kodėl juoko dujos priverčia mus juoktis?


Įkvėpus azoto oksidą, jis išstumia plaučiuose esantį orą. Tada vietoje deguonies smegenyse ir kraujyje atsiranda azotas. Tokiu būdu skatinamas dopamino išskirimas, o didelės jo koncentracijos sukelia euforiją, todėl apima nesuvaldomas juokas. Juoko dujų poveikis yra grįžtamas ir baigiasi, nustojus kvėpuoti azoto oksidą ir įkvėpus daugiau gryno oro.

Išvaizda ir vartojimo būdas

Diazoto monoksidas yra permatomos, saldoko kvapo ir skonio dujos. [5] Jos  parduodamos mažose metalinėse kapsulėse, skirtose gaminti plaktą grietinėlę arba medicininiuose dujų kanistruose.

Medicinoje 50 proc. azoto oksido mišinys su deguonimi tiekiamas pacientui per kaukę.

Rekreaciniais tikslais vartojant N2O, prieš vartojimą tikslingai dažniau kvėpuojama – hiperventiliuojama – tam, kad kraujas būtų prisotintas deguonimi. Kanistro dujomis pripildomas oro balionas, dujos įkvepiamos iš baliono.

Dozavimas

Juoko dujos dozuojamos balionais, o pati dozė matuojama įkvėpimų skaičiumi. Sunku nustatyti tikslią apsvaigimą sukeliančią dozę, nes tiek N2O kiekis suslėgtame kanistre (kuriuo pripildomas oro balionas), tiek žmogaus įkvepiamo oro tūris gali skirtis. 

Juoko dujų poveikio trukmė

Medžiagos poveikis prasideda iškart arba po kelių sekundžių ir trunka 30 sek – 5 min. 

Kadangi medžiagos poveikis greitai baigiasi, per trumpą laiko tarpą būna įkvepiamas kelių oro balionų turinys.

Juoko dujų poveikis ir žala organizmui

Trumpalaikis poveikis

Malonus: nuotaikos pagerėjimas, juoko priepuoliai, kūno atsipalaidavimas, euforija, vaizdinės ir garsinės haliucinacijos (zvimbimas ir spengimas ausyse, vibruojantis vaizdas ir mirguliavimas akyse).

Neutralus: skausmo nejutimas, galūnių tirpimas, dilgčiojimo („adatėlių“) pojūtis galūnėse. 

Nemalonus: pykinimas, galvos skausmas, skausmas krūtinėje, padidėjęs kraujospūdis ir pulsas, dusimas, nualpimas, sąmonės praradimas. [7]

Ilgalaikio vartojimo sukeltas toksiškumas

Juoko dujų vartotojai stengiasi jas laikyti plaučiuose kuo įmanoma ilgiau arba kvėpuoti per balioną. Smegenims stinga deguonies, todėl pažeidžiamos smegenų ląstelės – sukeliamas neurotoksinis poveikis. N2O dėl greitos apykaitos organizme pasižymi silpnesniu neurotoksiniu poveikiu nei kiti disociatyvai. Vartojant medžiagą trumpą laiką, šis poveikis yra grįžtamas. Tačiau ilgalaikis vartojimas ir piktnaudžiavimas diazoto oksidu sukelia smegenų pažeidimus ir B12 vitamino trūkumą organizme. [7, 8]

Konditerijai skirtose dujų kapsulėse iš viso nėra deguonies, todėl greitai pajaučiamas dusulys. [6] Dėl to įkvėpti kanistro tūrinį iškart yra itin nesaugu.

Azoto oksido sąveika su kitomis medžiagomis

 

Su vaistais nuo skausmo. Gali stiprinti nuskausminantį poveikį. Tokia sąveika didina pavojingų traumų tikimybę, kadangi susižeidus gali to nepastebėti. 

Taip pat galimi kraujospūdžio pakitimai – staigus jo padidėjimas.

Su vaistais nuo kraujospūdžio (pvz., beta blokatorių – metoprololis, betaksololis; AKF slopiklių – kaptoprilis, enalaprilis ir kt.). Azoto oksidas gali slopinti vaistų poveikį, todėl kraujospūdis gali padidėti ar tapti nekontroliuojamas.

Su raumenis atpalaiduojančiais vaistais (baklofenas, pregabalinas, tizanidinas ir kt.). Stiprina vaistų poveikį, sutrinka kūno valdymas.

Su stimuliantais (amfetaminai, kofeinas, nikotinas). Didėja širdies ir kraujagyslių sistemos apkrova – gali staiga atsirasti širdies permušimai, padidėti pulsas ir kraujospūdis – potenciali gyvybei pavojinga sąveika.

Su alkoholiu, raminamaisiais, antidepresantais, antipsichotikais. Stiprina nepageidaujamą poveikį ir centrinę nervų sistemą slopinantį poveikį – galima prarasti sąmonę. Potenciali gyvybei pavojinga sąveika.

Su psichedelikais. Azoto oksidas stiprina psichedelikų poveikį.
Disociatyvai, psichedelikai ir stimuliantai stiprina N2O poveikį.

Žalos mažinimo ir saugumo atmintinė

  • Nevartok gryno azoto oksido. Jei įmanoma, vartok 50 proc. mišinį su deguonimi arba oru yra saugesnis, nes sumažėja dusimo rizika.
  • Jokiu būdu neįkvėpk tiesiai iš kanistro – gali nušalti lūpas ir kvėpavimo takus, uždusti. Mažiau kenksminga kanistro turiniu pripildyti oro balioną ir įkvėpti iš jo.
  • Nekvėpuok baliono turiniu ilgai. Jame esančias azoto dujas suvartosi greitai, o toliau kvėpuodamas baliono turiniu sukelsi deguonies badą – gyvybei pavojingą būseną.
  • Prieš įkvėpdamas azoto oksidą giliau ir dažniau įkvėpk gryno oro. Taip išvengsi deguonies trūkumo.
  • Medžiagą vartok sėdėdamas. Dėl galvos svaigimo gali prarasti pusiausvyrą ir susižeisti.
  • Start low & go slow. Jei nusprendei pavartoti azoto oksidą – neskubėk, pradėk įkvėpdamas mažiau, stebėk savo būseną. 
  • Neskubėk kartoti dozės. Sulauk medžiagos poveikio ir būtinai daryk pertraukas tarp pavartojimų. 
  • Medžiagą vartok gerai vėdinamose patalpose, ramioje ir saugioje aplinkoje.
  • Nevartok per daug ir per dažnai. Dėl ilgalaikio vartojimo gali atsirasti sveikatos pakitimų. Nebijok kreiptis pagalbos į medikus, jei atsirado galūnių tirpimas, dilgčiojimas, silpnumas, vangumas, galvos skausmai ir kiti sveikatos būklės pablogėjimo simptomai.  
  • Nevartok kartu su kitomis medžiagomis, ypač su alkoholiu, opioidais – toks medžiagų mišinys yra pavojingas gyvybei.
  • Jeigu pastebėjai, kad kažkas prarado sąmonę pavartojęs azoto oksido – būtinai kreipkis į medikus.